Viskas prasidėjo nuo kelių saujų sėklų ir nedidelio žemės lopinėlio. Po metų turėjau savo arbatų, prieskonių ir net namų vaistinėlę. Vaistinės žolelės sode – tai ne tik gražu, bet ir nepaprastai praktiška. Štai ką išmokau per šį laiką.
Nuo ko pradėti: žolelių pasirinkimas
Prieš perkant sėklas, verta atsakyti į paprastą klausimą: kam man reikia žolelių? Šviežioms arbatoms? Kulinariniams prieskoniniams? Džiovintoms atsargoms žiemai? Nuo atsakymo priklausys, ką sodinti.
Arbatoms ir užpilams puikiai tinka mėtos, ramunėlės, citrinžolės, melisos. Jos lengvai auga, greitai dauginasi ir suteikia daug derliaus.
Kulinariniams tikslams – rozmarinas, čiobrelis, raudonėlis, šalavijas, bazilikas. Šviežiai nuskinti prieskoniai virtuvėje – visai kitas lygis nei džiovinti iš parduotuvės.
Sveikatai ir vaistinėlei – ežiuolės, kraujažolės, medetkos, dilgėlės, devisilai. Iš jų gaminu arbatas, tinktūras, tepalus.
Pradėkite nuo mažo. Geriau užauginti penkias žoleles gerai, nei penkiolika prastai. Išmoksite jų poreikius, suprasite, kiek iš tiesų suvartojate, ir kitą sezoną galėsite plėstis.
Ką auginau ir kaip naudoju
Per kelerius metus susiformavo mano asmeninis žolelių sąrašas – tie augalai, be kurių sodo neįsivaizduoju.
Mėtos – karalienės tarp arbatinių žolelių. Šviežios ar džiovintos, jos tinka bet kada. Tik svarbu jas auginti atskirai – plinta nevaldomai.
Ramunėlės – raminanti arbata prieš miegą, o džiovinti žiedynai puikiai tinka kosmetikai ir tepalams.
Medetkos – jų žiedlapiai gydo smulkias žaizdas, o užpilai aliejuje tampa universaliu tepalu.
Rozmarinas ir čiobrelis – kulinarijos pagrindas. Užpilu alyvuogių aliejų jų šakelėmis ir turiu aromatingą aliejų salotoms.
Kraujažolės – maistinga arbata, stiprinanti kraują. Džiovinu ir naudoju visą žiemą.
Ežiuolės – šaknys tinktūroms, kurios stiprina imunitetą rudens ir žiemos metu.
Dilgėlės – pavasario sriuboms ir maistingoms arbatoms. Taip, jas galima auginti specialiai – ir jos tikrai vertos to.
Sodo planavimas: kur ką sodinti
Žolelių sodas reikalauja šiek tiek planavimo. Skirtingi augalai turi skirtingus poreikius, ir jei juos ignoruosite – turėsite problemų.
Saulėmyliai kartu. Rozmarinas, čiobrelis, levanda, šalavijas – visi jie mėgsta saulę ir gerai drenuojamą, sausesnę dirvą. Sodinkite juos kartu vienoje lysvėje.
Drėgmės mėgėjai atskirai. Mėtos, melisa, citrinžolės geriau auga šiek tiek drėgnesnėje vietoje. Joms tinka šiek tiek pavėsis karštomis vasaros dienomis.
Plintančius augalus izoliuokite. Mėtos, valerijonai ir kai kurios kitos žolelės plinta agresyviai. Sodinkite jas vazonuose arba lysvėse su įkastais barjerais – kitaip užkariaus visą sodą.
Daugiamečiams – nuolatinė vieta. Ežiuolės, kraujažolės, devisilai auga toje pačioje vietoje daugelį metų. Sodinkite juos lysvių kraštuose, kur netrikdysite kasmetinio sodinimo.
Vienmečiams – rotacijos lysvės. Ramunėlės, medetkos, bazilikas kasmet sodinami iš naujo. Jiems skirkite atskirą vietą, kur galėsite laisvai keisti augalus.
Kiek auginti: lysvių dydžio klausimas
Dažna klaida – pasodinti per daug arba per mažai. Abu variantai frustruoja.
Jei norite tik šviežių žolelių sezonui – užtenka nedidelės lysvės prie virtuvės. Pora mėtų krūmų, keletas čiobrelių ir rozmarino kerelių, ramunėlių lopinėlis. Tai gal pusantro kvadratinio metro.
Jei planuojate džiovinti atsargoms žiemai – reikės daugiau. Vienas mėtų krūmas duoda daug lapų, bet norint turėti džiovintų atsargų keliems mėnesiams, reikės bent kelių kvadratinių metrų.
Praktinis patarimas: pirmą sezoną pasodinkite mažiau, nei manote reikiant. Stebėkite, kiek iš tiesų suvartojate. Kitą sezoną koreguokite.
Nepamirškite ir džiovinimo vietos. Žolelėms džiovinti reikia erdvės – vėsios, tamsios, gerai vėdinamos patalpos. Jei jos neturite, neplanuokite didelių atsargų.
Priežiūra: kas būtina žinoti
Daugelis vaistinių žolelių yra nepretenzingos – užauga net ir pradedančiam sodininkui. Tačiau keletas taisyklių padės gauti geresnį derlių.
Laistykite saikingai. Dauguma žolelių geriau pakelia sausrą nei permirkimą. Laistykite tik tada, kai dirvožemis išdžiūsta.
Genėkite reguliariai. Skindami lapus ir ūglius skatinate augalą šakotis. Kuo daugiau skinsite – tuo daugiau augs.
Neleiskite žydėti (jei auginame dėl lapų). Pražydęs augalas visą energiją skiria sėkloms, o lapai tampa karčiai. Reguliariai skinkite žiedų pumpurus.
Mulčiuokite. Mulčias saugo nuo piktžolių, išlaiko drėgmę ir apsaugo šaknis žiemą.
Stebėkite plitimą. Mėtos, valerijonai ir kiti plintantys augalai turi būti kontroliuojami. Kitaip per kelerius metus užims visą sodą.
Kodėl verta
Žolelių sodas pakeitė mano kasdienybę. Rytinė arbata iš šviežių lapų, vakarinė ramunėlių taurė, šviežiai nuskintas rozmarinas prie kepsnio – tai maži malonumai, kurie kaupiasi.
O kai šeimos narys peršalo – turiu ežiuolės tinktūrą. Kai nudegiau pirštą – medetkų tepalą. Kai negaliu užmigti – vaistažolių arbatą.
Kelios saujos sėklų ir nedidelis žemės lopinėlis. Tiek tereikia, kad sodas taptų ne tik gražus, bet ir tikrai naudingas.
