Vaikystėje mama sakė: „Neryk sėklų – išdygs skrandyje.” Patikėjau. Ir iki šiol kruopščiai išrinkdavau kiekvieną sėklą, kol pagaliau suvalgydavau arbūzą.
Kol dietologė Jurgita paklausė: „O kodėl tu jas išmeti? Jose daugiau maistinių medžiagų nei pačiame arbūze.”
Pažiūrėjau į ją. „Bet… jos nesuvirškinamos. Ir gali sukelti apendicitą.”
Ji nusijuokė: „Abu šie teiginiai – mitai. Ir tu prarandai tai, kas vertingiausia.”
Mitas numeris vienas: sėklos sudygs skrandyje
Jurgita paaiškino fiziką. Sėkloms sudygti reikia dirvožemio, šviesos ir specifinių sąlygų. Skrandyje – rūgštinė aplinka, tamsa ir nuolatinis judėjimas.
„Sėkla ten negali sudygti,” – pasakė ji. „Skrandžio rūgštis sunaikina sėklos apvalkalą. Tai biologiškai neįmanoma.”
Ir dar pridūrė: milijonai žmonių visame pasaulyje valgo arbūzus su sėklomis. Jokių epidemijų, jokių problemų. Tik mitas, perduodamas iš kartos į kartą.
Mitas numeris du: sėklos sukelia apendicitą
Antra baimė – dar labiau paplitusi.
„Apendicitas atsiranda dėl užsikimšimo ar infekcijos,” – paaiškino dietologė. „Ne dėl sėklų. Tyrimai aiškiai rodo, kad maisto sėklos – arbūzų, pomidorų, agurkų – nesukelia apendicito.”
Ji pasakė, kad šis mitas atsirado, nes kartais apendicito metu randama maisto likučių. Bet tai korelacija, ne priežastis. Lygiai taip pat ten gali būti bet ko kito.
„Jei sėklos sukeltų apendicitą, visi Viduržemio jūros šalių gyventojai sirgtų nuolat,” – nusijuokė Jurgita. „Jie valgo sėklas visur.”
Ką iš tikrųjų slepia arbūzo sėklos
Kai mitai išsklaidyti, liko įdomiausia dalis. Dietologė išvardino, kas yra arbūzo sėklose.
Augalinis baltymas – aukštos kokybės, lengvai įsisavinamas. Nesočiosios riebalų rūgštys – geros širdžiai. Skaidulos – gerina virškinimą. Magnis – svarbus raumenims ir nervų sistemai. Geležis – reikalinga kraujui. Cinkas – palaiko imunitetą.
„Ir visa tai tu tiesiog išmeti,” – pasakė Jurgita. „Kiekvieną kartą, kai valgai arbūzą.”
Vienas svarbus niuansas – kramtyti būtina
Bet yra vienas dalykas. Jei nuriji sėklą sveiką – ji tiesiog praeina per virškinimo traktą ir išeina nepakitusi. Maistinės medžiagos lieka užrakintos.
„Reikia kramtyti,” – pabrėžė dietologė. „Arba džiovinti ir kepinti, kaip moliūgų sėklas. Tada sėklos atsirakina ir atiduoda viską.”
Ji patarė kelis būdus: berti džiovintas sėklas į salotas, maišyti į kokteilius, užkąsti kaip užkandį. Kepintos su druska – skanu kaip riešutai.
„Tai nemokamas supermaistas,” – pasakė Jurgita. „Tiesiog nustok jį mėtyti į šiukšliadėžę.”
Kitą kartą valgydamas arbūzą – kramčiau sėklas. Keista iš pradžių. Bet kai pagalvoji, kiek metų jas išmečiau… Geriau vėliau nei niekada.
Kai papasakojau draugams, visi reagavo taip pat kaip aš iš pradžių: „Tikrai? Bet mano mama sakė…” Taip, ir mano. Ir visų mamos. Bet mokslas sako kitaip.
Dietologė Jurgita buvo teisi – kartais vertingiausias dalykas yra tas, kurį visą gyvenimą išmesdavome. Dabar arbūzo sėklas džiovinu ir naudoju kaip užkandį. Vaikai irgi pradėjo valgyti – ir jokių problemų. Senelių mitas pagaliau palaidotas.
