Naujausi tyrimai atskleidė netikėtus asmenybės bruožų pokyčius COVID-19 pandemijos metu. Mokslininkai pastebėjo, kad sumažėjo ekstraversijos, sąžiningumo ir atvirumo patirčiai rodikliai, o neurotiškumas iš pradžių sumažėjo, o paskui vėl padidėjo. Šie pokyčiai paneigė ilgai vyravusius įsitikinimus apie suaugusiųjų asmenybės stabilumą. Jaunesni nei 30 metų asmenys patyrė dramatiškesnes transformacijas nei vyresni suaugusieji, kurie pasižymėjo didesniu atsparumu. Šie netikėti rezultatai atskleidžia, kaip precedento neturinčios pasaulinės krizės gali iš esmės pakeisti mūsų asmenybę.
Asmenybės stabilumas: Tai, ką manėme, kad žinome
Iki COVID-19 pandemijos, kuri sugriovė visuotines prielaidas apie sveikatą ir visuomenę, psichologiniai tyrimai nuolat rodė, kad suaugusiųjų asmenybės bruožai laikui bėgant išlieka nepaprastai stabilūs. Buvo manoma, kad „didžiojo penketo” asmenybės dimensijos – atvirumas, sąžiningumas, ekstraversija, sutariamumas ir neurotiškumas – per dešimtmečius keičiasi palaipsniui, o suaugusiųjų amžiuje svyruoja minimaliai.
Tyrimais nustatyta, kad nors nedideli pokyčiai gali įvykti dėl senėjimo ar svarbių gyvenimo įvykių, dramatiški asmenybės pokyčiai laikomi retais. Mokslininkai manė, kad šis stabilumas leidžia patikimai prognozuoti elgesį, santykius ir karjeros rezultatus. Šį sutarimą lėmė dešimtmečius trukusios longitudinės studijos, kurių metu asmenys buvo stebimi įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis, todėl asmenybės psichologijos pagrindas atrodė nepajudinamas.
Pandemija kaip natūralus asmenybės tyrimų eksperimentas
Kai 2020 m. pradžioje pasirodė COVID-19, mokslininkai pastebėjo, kad atsirado precedento neturinti galimybė tirti asmenybės pokyčius per pasaulinę krizę, vienu metu paveikusią milijardus žmonių. Pandemija suteikė tai, ką mokslininkai vadina „natūraliuoju eksperimentu” – situacija, kai išorinės aplinkybės, o ne eksperimento planas, sukuria sąlygas hipotezėms patikrinti.
Psichologai greitai sutelkė jėgas rinkti duomenis, atlikdami longitudinius tyrimus, stebėdami asmenis prieš uždarymą, jo metu ir po jo. Tai leido jiems išmatuoti asmenybės pokyčius realiuoju laiku, o ne pasikliauti retrospektyviais savianalizės duomenimis.
Pasaulinis krizės pobūdis taip pat leido palyginti įvairias kultūras, o tai padėjo tyrėjams atskirti universalias reakcijas nuo kultūriškai specifinių. Šis natūralus eksperimentas metė iššūkį ilgai vyravusioms prielaidoms apie asmenybės stabilumą per visą gyvenimą.
Netikėti pokyčiai: Kaip pasikeitė mūsų savybės COVID-19 metu
Netikėti pokyčiai: Kaip pasikeitė mūsų savybės COVID-19 metu
Penkios pagrindinės asmenybės dimensijos– atvirumas, sąžiningumas, ekstraversija, sutariamumas ir neurotiškumas – per COVID-19 pandemiją labai pasikeitė. Tyrimai atskleidė netikėtus pokyčius: neurotiškumas iš pradžių mažėjo, nes žmonės prisitaikė prie bendrų iššūkių. Tačiau dėl ilgalaikės izoliacijos sumažėjo ekstraversija, sąžiningumas ir atvirumas patirčiai, ypač tarp jaunesnių suaugusiųjų.
Tyrimuose šie pokyčiai užfiksuoti atliekant išilginius vertinimus, lyginant prieš pandemiją ir pandemijos metu buvusius bruožus. Reikšminga tai, kad sutikimas išliko palyginti stabilus visose populiacijose. Šie netikėti dėsningumai prieštaravo prognozėms, kad asmenybės bruožai išliks pastovūs nepaisant išorinio spaudimo. Išvados rodo, kad precedento neturintis visuotinis stresas gali pakeisti esminius asmenybės aspektus ir paneigti ankstesnes prielaidas apie bruožų stabilumą krizinių situacijų metu.
Amžius yra svarbus: Skirtingas poveikis skirtingoms kartoms
Tyrimai rodo, kad pandemijos poveikis asmenybei įvairiose amžiaus grupėse labai skyrėsi, o jaunesni suaugusieji patyrė ryškesnius pokyčius nei vyresnio amžiaus žmonės. Tyrimais nustatyta, kad jaunesnių nei 30 metų amžiaus suaugusiųjų neurotiškumas padidėjo, o sąžiningumas sumažėjo, palyginti su iki pandemijos buvusiais rodikliais.
Šį kartų skirtumą gali lemti raidos veiksniai, nes jaunesni asmenys, formuodamiesi asmenybės tapatybę, paprastai patiria didesnį asmenybės plastiškumą. Be to, jauni suaugusieji susidūrė su unikaliais išsilavinimo, ankstyvosios karjeros raidos ir socialinių ryšių sutrikimais – visais svarbiausiais jų gyvenimo etapo komponentais.
Tuo tarpu vyresnio amžiaus suaugusieji pasižymėjo didesniu atsparumu, remdamiesi nusistovėjusiais įveikos mechanizmais ir gyvenimiška patirtimi, kad išlaikytų asmenybės stabilumą pandemijos iššūkių metu.
Ilgalaikės pasekmės psichikos sveikatai ir socialinei elgsenai
Kaip šie pandemijos sukelti asmenybės pokyčiai gali paveikti žmonių psichikos sveikatos trajektorijas ateinančiais metais? Tyrimai rodo ilgalaikes pasekmes, nes padidėjęs neurotiškumas gali padidinti nerimo ir depresijos lygį. Sumažėjusio ekstraversiškumo asmenims gali būti sunku reintegruotis į visuomenę, o sumažėjęs atvirumas gali pabloginti prisitaikymą prie gyvenimo po pandemijos.
Ekspertai pabrėžia, kad asmenybės pokyčiai, nors ir nežymūs, gali sustiprinti esamą psichikos sveikatos pažeidžiamumą. Bendruomenės paramos sistemos ir psichikos sveikatos paslaugos turi būti pasirengusios tokiems ilgalaikiams padariniams. Suprasdami šiuos pokyčius, sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai gali parengti tikslines intervencines priemones, skirtas konkrečioms su asmenybe susijusioms pažeidžiamoms grupėms, ypač toms, kurios teikia paslaugas pažeidžiamoms gyventojų grupėms, patyrusioms padidėjusį pandeminį stresą.
Ne tik COVID: ką šie pokyčiai atskleidžia apie žmogaus atsparumą
Nors pandemijos sukelti asmenybės pokyčiai iš pradžių atrodo nerimą keliantys, galiausiai jie atskleidžia esminius žmogaus gebėjimo prisitaikyti aspektus. Tyrimai rodo, kad asmenybės bruožai, kurie anksčiau buvo laikomi gana stabiliais, yra labai plastiški reaguojant į kolektyvinę traumą. Šis lankstumas yra evoliucinis pranašumas, leidžiantis žmonėms pakoreguoti elgseną, kad krizės metu būtų lengviau išgyventi.
Tyrimai, kurių metu buvo stebimas atsigavimas po pandemijos, atskleidė, kad dauguma žmonių palaipsniui grįžta prie pradinių asmenybės bruožų, nors kai kurie pokyčiai išlieka. Šie rezultatai rodo, kad atsparumas yra dinamiškas procesas, o ne pastovus bruožas. Skirtingos individualios reakcijos į vienodus stresorius suteikia vertingų įžvalgų rengiant tikslingas psichologines intervencijas, kurios galėtų sustiprinti prisitaikymo gebėjimus būsimų pasaulinių iššūkių metu.
