„Fu, muilas!” — dukra išspjovė salotų kąsnį ir atstūmė lėkštę. O salotose — tik šviežios daržovės ir sauja kalendros. Būtent ta sauja ir buvo visa bėda.
Tas pats lapelis, kuris man kvepia gaiviai ir citrusiškai, jai skonis kaip skalbinių milteliai. Ir tai ne užgaida. Už tokio jausmo slypi gana konkreti biologija.
Iš kur tas muilo skonis
Kaltininkai — aldehidai. Tai lakieji junginiai, kurių gausu kalendros lapuose. Tie patys junginiai randami ir muiluose bei valikliuose.
Dalis žmonių tuose junginiuose junta gaivą. Kiti tuose pačiuose aldehiduose užuodžia būtent ploviklį. Skirtumas glūdi ne liežuvyje, o nosyje — didžiąją skonio dalį lemia kvapas, o ne pats skonis.
„Tai gal tau tik vaidenasi?” — kartą suabejojo draugas. Nevaidenasi. Smegenys iš tiesų perskaito tą patį lapelį kitaip, ir čia niekas nieko neišsigalvoja.
Ar tai tikrai genai
Taip, ir įrodymų netrūksta. Prie tam tikrų uoslės receptorių genų esantys variantai keičia, kaip stipriai žmogus jaučia tuos aldehidus.
Dvynių ir didelių grupių tyrimai rodo, kad šis jautrumas paveldimas. Vienur pasaulyje muilo skonį jaučia gerokai daugiau žmonių nei kitur — skiriasi net atskirose kilmės grupėse.
Bet genai — ne visa istorija. Skonį formuoja ir patirtis, ir aplinka, todėl net panašūs žmonės kalendrą junta nevienodai. Vienam ji priedas prie beveik kiekvieno patiekalo, kitam — amžinas priešas.
Ar įmanoma priprasti
Kartais — taip. Kai kuriems žmonėms pakartotinis, nedidelėmis dozėmis kontaktas po truputį mažina tą muilo pojūtį.
Smegenys palaipsniui ima laikyti skonį pažįstamu ir mažiau grėsmingu, ypač kai kalendra pasislepia įprastame patiekale, o ne stūkso atskira sauja. Tai panašu į tai, kaip pamažu pamėgstame kitus stiprius skonius.
„Aš juk stengiausi”, — kartą atsiduso dukra, dar sykį ragaudama. Pagyriau — bandyti verta. Vis dėlto garantijų nėra: jei jautrumas stiprus genetiškai, jokios pastangos jo iki galo neįveiks. Ir tai visai normalu.
Ką daryti prie stalo
Jei artimasis kaskart raukosi nuo kalendros, versti nereikia. Tai ne užsispyrimas, o biologija.
Paprasčiausias sprendimas — pakeisti žolelę. Petražolės, mėtos ar bazilikas patiekalui suteikia gaivos, o niekam neprimena muilo. Kalendrą galima palikti tik savo lėkštėje.
Taip prie bendro stalo lieka visi. Vieni mėgaujasi kalendra, kiti — jos pakaitalu, ir niekas nespjaudo salotų. Kartais pagarba kito skoniui vertesnė už vieną prieskonį.
