Kiekvieną pavasarį ta pati istorija – sėju sėklas, laukiu, o jos arba nedygsta, arba dygsta taip lėtai, kad sezonas baigiasi anksčiau nei gaunu derlių. Ypač senos sėklos, kurios guli nuo pernai ar užpernai – pusė išvis neišlenda.
Močiutė atėjo aplankyti ir pamatė mano kančias su pomidorų daigais. Išsitraukė iš rankinės mažą buteliuką žalsvoko skysčio ir pasakė: „Štai tau gyvas vanduo. Pamirkysi sėklas – sudygs per tris dienas. Aš taip darau visą gyvenimą.”
Pagalvojau – močiutė su savo stebuklais. Bet tas buteliukas buvo alavijo sultys. Ir kai išbandžiau – supratau, kad ji žinojo, ką daro.
Ką močiutė žinojo apie alavijų
Močiutė augino alavijų ant palangės kiek save prisimenu. Kai kas nors susižeisdavo – alavijas. Kai oda degė – alavijas. Kai virškinimas – alavijaus sultys. Bet kad jis padeda augalams – apie tai nežinojau.
Ji paaiškino savaip: „Alavijas – gyvas augalas, jame gyvybės jėga. Kai duodi tos jėgos sėkloms – jos pabunda.”
Dabar žinau, kad mokslas tai vadina kitaip. Alavijuje yra auksinų ir giberelinų – natūralių augimo hormonų, kurie „pažadina” užmigusias sėklas. Yra polisacharidų, kurie padeda prasiskverbti pro sėklos luobelę. Ir vitaminų, kurie maitina besiformuojantį daigą.
Bet močiutė to nežinojo – ji tiesiog matė, kad veikia, ir perdavė man.
Kaip močiutė ruošė „gyvą vandenį”
Jos metodas buvo ne šiaip nupjauti lapą ir išspausti. Ji turėjo savo sistemą.
Pirmas žingsnis – lapo paruošimas. Nupjaudavo apatinį, didžiausią lapą – jame daugiausia sulčių ir veikliųjų medžiagų. Lapą suvyniodavo į medžiagą arba popierių ir dėdavo į šaldytuvą. Ne į šaldiklį – į šaldytuvą, kur šalta, bet nešąla.
Kiek laikyti šaldytuve? Močiutė sakydavo – minimum 4 dienos, geriau savaitę. „Kai šalta, alavijas sutelkia visą jėgą”, – aiškindavo. Mokslas sako kitaip: šaltyje fermentai suskaldo ląstelių sieneles, ir sulčių išeiga padidėja, koncentracija didėja.
Sulčių išspaudimas. Po savaitės šaldytuve lapą smulkindavo ir košdavo per marlę. Gaudavosi tirštos, žalsvos sultys su intensyviu kvapu.
Dozavimas – svarbiausias niuansas
Močiutė pabrėžė: „Ne per daug. Alavijas stiprus – per daug gali pakenkti.”
Šviežioms, geroms sėkloms: 5 lašai alavijo sulčių į 100 ml vandens. Šis skiedinys švelnus, pakankamas sėkloms, kurios ir taip gyvybingos.
Senoms sėkloms, kurios guli 2-3 metus: koncentruotas tirpalas, 1:1 – pusė alavijo sulčių, pusė vandens. Senos sėklos „miega” giliau, joms reikia stipresnio signalo pabusti.
Mirkymo laikas: šviežioms sėkloms – 2-4 valandos. Senoms – 5-6 valandos, bet ne ilgiau, nes gali „persimirkyti” ir supūti.
Mano rezultatai
Išbandžiau su pomidorų sėklomis, kurios gulėjo nuo užpernai. Normaliai tokios dygsta 7-10 dienų, ir tai geriausiu atveju – pusė gali išvis nesudygti.
Be alavijo: pasėjau 20 sėklų kontrolinėje grupėje. Po 10 dienų – 8 daigai. 40% dygimas.
Su alaviju: pamirkiau 20 sėklų močiutės tirpale (1:1) 5 valandas. Po 4 dienų – pirmieji daigai. Po 7 dienų – 17 daigų. 85% dygimas.
Skirtumas – dvigubai daugiau daigų ir dvigubai greičiau.
Stipresni variantai senoms sėkloms
Močiutė turėjo ir „stipresnių receptų” ypač užsispyrusioms sėkloms.
Alavijas + fitosporinas. Fitosporinas – biologinis preparatas su nauingomis bakterijomis, kuris apsaugo nuo ligų. Močiutė maišydavo alavijo sultis su fitosporino tirpalu ir mirkydavo sėklas 12 valandų. Tai ir skatina dygimą, ir dezinfekuoja.
Alavijas + gintaro rūgštis. Gintaro rūgštis – natūralus medžiagų apykaitos stimuliatorius. 0,2 g gintaro rūgšties į litrą vandens, į tą tirpalą – alavijo sultis. Mirkyti 18 valandų. Tai ypač senos, „mirusios” sėkloms.
Seka su vandenilio peroksidu. Jei sėklos labai senos ir kietu apvalkalu – pirma mirkyti 3% vandenilio perokside 7-8 minutes, tai suminkština luobelę. Tada – į alavijo tirpalą. Šie du etapai atskirai, ne kartu.
Kam tai tinka
Močiutės metodas veikia daugumai daržovių sėklų: pomidorams, agurkams, pipiroms, kopūstams, ridikėliams. Taip pat žolelėms – bazilikui, petražolėms, krapams.
Gėlių sėkloms – irgi, ypač toms, kurios sunkiai dygsta.
Netinka tik toms sėkloms, kurios ir taip dygsta per kelias dienas, pavyzdžiui, salotoms – joms tai nereikalinga, jos ir taip greitos.
Perspėjimai
Močiutė perspėjo apie klaidas, kurias pati kažkada padarė.
Per ilgas mirkymas – jei sėklos mirksta per ilgai, jos gali „uždusti” be deguonies ir pradėti pūti. Maksimum 6 valandos senoms, 4 valandos šviežioms.
Per stiprus tirpalas šviežioms sėkloms – gali „nudeginti” gemalą. Šviežioms – tik 5 lašai į 100 ml.
Sėklos visiškai panardintos – geriau mirkyti ant drėgnos medžiagos, uždengus plėvele, ne visiškai po vandeniu. Sėkloms reikia ir drėgmės, ir deguonies.
Galutinė mintis
Močiutė vadino tai „gyvu vandeniu”, o mokslas vadina fitohormonais ir augimo stimuliatoriais. Pavadinimas skirtingas – rezultatas tas pats.
Buteliukas alavijo sulčių ir kelios valandos mirkymo gali padvigubinti dygimą ir pagreitinti sezoną savaitėmis.
Močiutė sakė: „Gamta viską turi. Mūsų darbas – tik pasiimti ir panaudoti teisingai.”
