„Actas kvapą ne pašalina. Jis jį uždengia. Po savaitės turite du kvapus vietoj vieno.”
Inga aštuonerius metus dirba valymo įmonėje, kuri tvarko butus prieš nuomą ir po jos. Per mėnesį ji išvalo apie keturiasdešimt šaldytuvų. Kai kurie iš jų — tokie, apie kuriuos geriau nepasakoti. Acto ji neveža jau seniai.
— Kai pradėjau, visi sakė: actas, actas, actas. Ir aš pilsčiau, — paaiškino ji. — Paskui pastebėjau, kad klientai skambina: šaldytuvas vėl smirda. Ne tuo, kuo smirdėjo. Actu. O po dviejų savaičių — ir tuo, kuo smirdėjo anksčiau.
Kodėl actas pralaimi citrinai
Abu yra rūgštys. Abu tirpina riebalų plėvelę ir pridžiūvusius padažus. Skirtumas — kvape ir tame, kas lieka po valymo.
Acto rūgštis garuoja lėtai, o uždarame šaldytuve, kur oras beveik nejuda, ji įsigeria į plastiką ir ypač į gumą. Durelių sandariklis actą laiko savaitėmis. Dar blogiau — nuolat valant actu guma kietėja ir po poros metų pradeda nesandariai priglusti.
Citrinos rūgštis veikia panašiai, bet garuoja greičiau ir kartu neša limoneną — aliejų iš žievelės, kuris pats savaime neutralizuoja amoniakinius kvapus, būtent tuos, kurie lieka nuo sugedusios mėsos ar žuvies. Plastikui ir gumai ji neutrali.
— Ir dar vienas dalykas, kurio niekas nesako, — pridūrė Inga. — Žmonės, pavalę actu, nebenori atidaryti šaldytuvo. Pavalę citrina — atidaro ir užuodžia. Tai svarbu, nes tada jie pamato, kas liko.
Kaip ji valo: tvarka svarbi
Pirma — viskas lauk. Ne pusė, ne „tik tą lentyną”. Viskas. Lentynos, stalčiai, durelių kišenės, vaisių dėklai. Jei jie lieka viduje, kvapas lieka po jais.
Antra — išimtos dalys į kriauklę su šiltu vandeniu ir keliais lašais indų ploviklio. Ne karštu: karštas vanduo stiklinei lentynai, ištrauktai iš šalčio, gali reikšti įtrūkimą. Šiltas. Minkšta kempinė. Nuskalauti. Išdžiovinti iki sauso, nes drėgna lentyna, grąžinta į šaldytuvą, per dieną pelija.
Kol dalys džiūsta, Inga pataria pasižiūrėti į tai, kas buvo išimta iš šaldytuvo. Atidarytas pieno pakelis dvi savaites. Pusė svogūno be plėvelės. Padažo stiklainis, kurio galiojimo datą geriau net neskaityti. Vaisių dėklo dugne — kažkas, kas kadaise buvo agurkas. Dažniausiai kvapas yra ne šaldytuvo, o to, kas jame guli, ir jokia citrina to nepakeis, kol tie daiktai grįš atgal.
Trečia — vidus. Pusė citrinos išspaudžiama į puslitrį šilto vandens. Šluostė. Sienelės, lubos, dugnas. Kampai — pirštu per šluostę, nes kempinė į kampus nepatenka.
Ketvirta — sandariklis. Čia Inga sustoja ir rodo pirštu.
— Atlenkite jį. Ten, klostėse, yra viskas: trupiniai, pienas, juodos dėmės. Tai pagrindinis kvapo šaltinis daugumoje šaldytuvų. Žmonės valo lentynas ir stebisi, kodėl smirda.
Klostės valomos sena dantų šepetėliu, pamirkytu citrinos vandenyje. Paskui — sausai.
Vieta, kurios niekas nevalo
Galinėje sienelėje, apačioje, yra maža skylutė. Į ją suteka kondensatas, o iš ten — latakėliu į indelį ant kompresoriaus, kur išgaruoja. Skylutė užsikemša trupiniais ir riebalais. Vanduo nebeteka. Jis kaupiasi dugne po daržovių stalčiumi, ten stovi, ten atsiranda gleivės ir kvapas, kurio jokia citrina nepaims, nes niekas ten nevalo.
— Pusė „nepaaiškinamų” kvapų yra ši skylutė, — ramiai pasakė Inga. — Ne lentyna. Ne stalčius. Skylutė.
Valoma paprastai: ausų krapštukas arba plonas vamzdelis, pasukti, ištraukti — ir pilti po šaukštelį citrinos vandens, kol teka. Jei dugne stovi vanduo — nusausinti ir nuvalyti ta pačia citrina.
Kol šaldytuvas tuščias ir ištrauktas iš lizdo, verta apeiti jį iš nugaros. Kondensatoriaus gyvatukai — juodos grotelės gale — apauga dulkėmis, ir kompresorius dirba sunkiau, kad pasiektų tą pačią temperatūrą. Dulkių siurblys su siauru antgaliu, dvi minutės, kartą per metus. Skirtumas sąskaitoje — nedidelis, bet šaldytuvas gyvena ilgiau.
Kad kvapas negrįžtų
Citrina pašalina tai, kas yra. Kad nebūtų, ko šalinti, Inga turi tris įpročius, kuriuos pataria klientams.
Išsiliejo — valyti tą pačią minutę, kol nepridžiūvo ir nenutekėjo į latakėlį. Mėsa ir žuvis — tik uždengtos, tik apatinėje lentynoje. Ir kartą per mėnesį — visas ciklas: viskas lauk, citrina, sandariklis, skylutė. Užtrunka keturiasdešimt minučių.
Dar vienas dalykas — temperatūra. Jei šaldytuvas nustatytas ties plius septyniais ar aštuoniais, nes „taip taupiau”, maistas genda dvigubai greičiau, o kvapas grįžta per porą savaičių, kad ir kaip valytumėte. Vidurinė lentyna turi laikyti plius keturis. Termometras už kelis eurus pasakys daugiau nei šaldytuvo ratukas.
Kas nori, gali palikti viduje pusę citrinos lėkštutėje — ji sugeria kvapus kokią savaitę, paskui ją reikia išmesti, kitaip pati taps kvapu. Dėžutė sodos veikia panašiai, bet ilgiau, apie du mėnesius.
Tik viena išlyga, kurią Inga pamini sąžiningai: jei šaldytuve matote pelėsį — juodus taškelius ant sandariklio ar sienelės — citrina jo nenužudys. Ji tik nuvalys paviršių. Pelėsiui reikia vandenilio peroksido iš vaistinės arba specialaus valiklio, ir tik tada — citrina kvapui.
— Actą palikite salotoms, — pasakė ji ir užvėrė duris. — Šaldytuvas jo nenusipelnė.
