Vaikystėje močiutės vištidė žiemą kvepėjo šiltais grūdais ir šiaudais. Ji ten eidavo dar tamsoje, su kibirėliu rankoje, ir grįždavo su kiaušiniais net sausį — kai kitų dėklai jau būdavo tušti.
Ilgai maniau, kad tai burtai. Vėliau supratau — jokių burtų. Tik lesalas ir grafikas.
Šaltis keičia patį vištos organizmą: didžioji dalis energijos iškeliauja ne kiaušiniui, o kūno šilumai palaikyti. Jei racionas lieka toks pat kaip vasarą, dėjimas krinta savaime. Bet jei lesalą pakoreguoji dviem trim vietose, pulkas dažnai grįžta beveik prie vasarinio ritmo. Štai kur slypi visa esmė.
Kodėl žiemą kiaušinių sumažėja
Priežastis paprasta ir fiziologinė. Trumpėja diena, krinta temperatūra, ir višta pirmiausia rūpinasi išgyvenimu, o ne produkcija. Kūnui reikia daugiau kuro vien tam, kad išliktų šiltas.
„Žiemą jos tiesiog nesideda, čia nieko nepadarysi“ — taip numoja ranka daugelis. Bet tai tik pusė tiesos: gamta atima dalį, o kitą dalį dažnai atimame patys — prastu lesalu ir netvarkingu šėrimu. Kai pašaras silpnas, o dubenėlis pildomas kada pakliūva, sumažėjimas tik gilėja. Būtent čia dažniausiai ir slypi tikroji problema — ne ore, o įpročiuose.
Prisideda ir šviesa: dėjimą stipriai valdo dienos ilgumas, ir kai jo lieka vos kelios valandos, kūnas natūraliai stabdo gamybą. Kai kurie laikytojai vištidėje įjungia papildomą apšvietimą, kad diena „pailgėtų“ iki keturiolikos valandų. Bet net ir be lempų didžiąją nuostolio dalį galima atsverti vien lesalu — todėl nuo jo ir pradėkime.
Daugiau baltymų ir energijos — pamatas
Pirmas žingsnis — stipresnis lesalas. Šaltuoju metu dedeklėms tinka racionas su didesniu baltymų kiekiu: prie subalansuoto pašaro pridedami sojų rupiniai arba žuvų miltai, kad užtektų aminorūgščių ir pulkas išlaikytų kūno būklę. Praktinis orientyras — žiemą dedeklėms tinka pašaras su maždaug 16–18 % baltymų; vasarinis 14–15 % racionas šalčiams jau per silpnas.
Antra lygties pusė — energija. Grūdai ir kiti sotūs pašarai padeda vištai pačiai išsišildyti, o ne alinti save drebant. Naudingas paprastas triukas: saują grūdų duokite vakare, prieš nakčiai. Sotus pasėlis dirba kaip vidinė krosnelė, ir paukštis naktį šąla mažiau.
Ir vienas dalykas, kurį pamiršta net patyrę laikytojai — vanduo. Sušalęs geriamasis vanduo dėjimą stabdo taip pat stipriai kaip prastas lesalas: neatsigėrusi višta paprasčiausiai liaujasi dėtis. Todėl girdyklą žiemą verta tikrinti kelis kartus per dieną arba laikyti šildomą, kad vanduo neužšaltų.
„Alkana višta nesideda, ji šildosi“, — sakydavo močiutė, mesdama grūdų prieblandoje. Tada man tai skambėjo kaip priežodis. Dabar žinau, kad tai tiksliai apibūdina medžiagų apykaitą: šalčiui atimant energiją, kiaušiniui jos tiesiog nebelieka.
Kalcis ir vitaminai stipriam lukštui
Net gerai besidedanti višta duos trapius, plonus lukštus, jei pritrūks kalcio. Todėl žiemą jo reikia atskirai ir nuolat.
Klasikinis šaltinis — austrių geldelės. Lietuvoje jų rasi ne kiekvienoje parduotuvėje, todėl puiki ir pigesnė alternatyva yra kalkakmenis, dolomito miltai arba smulkiai sutrupinti pačių kiaušinių lukštai, gerai išdžiovinti ir sugrūsti. Veikia lygiai taip pat.
Kalcį geriausia laikyti atskirame indelyje, kad pati višta pasiimtų tiek, kiek jai reikia — instinktas čia patikimesnis už matavimą pagal akį.
Kartu svarbus vitaminas D3 — be jo kalcis tiesiog nepasisavinamas, o žiemą saulės, kuri jį padeda gaminti, beveik nėra. Vitaminai A, E ir B grupė palaiko apykaitą bei dėjimą trumpomis dienomis. Ir dar viena detalė, kurią daugelis daro atvirkščiai: geriau po truputį kasdien nei didelė dozė karts nuo karto. Reguliarumas čia svarbesnis už kiekį.
Ko į lesalą geriau nedėti
Kartais dėjimą stabdo ne tai, ko trūksta, o tai, kas įberta be reikalo. Pelėsiu apėmę grūdai, sugedę likučiai, per gausūs vandeningi žalumynai duoda mažai energijos ir tik praskiedžia racioną.
Netinka ir sūrūs virtuvės likučiai, apkartę riebalai ar saldumynai — jie ardo žarnyno pusiausvyrą. Dulkėta, per smulki košė taip pat prastas pasirinkimas: paukštis suėda mažiau naudingo. Švarus, subalansuotas pašaras žiemą stabilizuoja pulką geriau nei bet koks „gardumynas“ nuo stalo.
Kai anksti pašalini prastą pašarą, vištos išlaiko kūno būklę, o kiaušinių srautas nesvyruoja. Paprasta taisyklė: jei abejoji, ar likutis nuo stalo tinka — geriau jo neduok, o įberk saują normalaus lesalo.
Yra dar vienas dalykas, kurio močiutė laikėsi šventai — laikas. Vištas ji šerdavo anksti, dar prieš pilną prašvitimą, kad diena prasidėtų su pilnu pasėliu ir šiluma iš vidaus. Antrą kartą — vėlyvą popietę, kad į naktį eitų sotos.
„Ne kiek duodi, o kada duodi“, — kartodavo ji, uždarydama vištidės dureles. Nuosekli rutina ramina paukštį, o rami višta dedasi. Tą žiemą, kai pagaliau pradėjau šerti taip, kaip ji — ryte anksti, vakare grūdų, kalcio nuolat, — savo dėkle vėl radau tai, ko nesitikėjau iki pavasario: šiltą, tvirtą kiaušinį sausio rytą.
