Pirmoji šalna ateina tyliai. Vakare dar keli laipsniai šilumos, o rytą jau –1, ir langai pabalę nuo šerkšno.
Būtent tada, sako patyrę šeimininkai, prasideda tikroji kova. Ne su šalčiu. Su tais, kurie nuo šalčio bėga į vidų — pelėmis ir žiurkėmis, ieškančiomis šiltos vietos žiemai.
„Aš actą perku dar prieš pirmąsias šalnas”, — pasakojo viena kaimo šeimininkė, statydama dubenėlį prie rūsio durų. Ji atsiduso. „Bet jei kas pasakys, kad to užtenka — netikėkite. Aš irgi taip galvojau. Kol vieną žiemą pelės apsigyveno tiesiai už spintos.”
Ar actas iš tiesų atbaido graužikus
Taip — bet su išlyga. Aitrus acto kvapas pelėms ir žiurkėms iš tikrųjų nemalonus, todėl jos vengia vietų, kur jis stiprus ir šviežias.
Tai nėra stebuklas. Tai — kvapo barjeras, kuris veikia tik tol, kol kvapas laikosi. O laikosi jis neilgai.
Daugelis actą renkasi todėl, kad jis pigus, visada po ranka ir švelnesnis nei stiprūs nuodai. Naudojamas apgalvotai, jis tampa vienu iš daugelio žingsnių — ne vieninteliu sprendimu. Tai svarbu suprasti iškart, kad vėliau nenusiviltum.
Yra ir paaiškinimas, kodėl graužikai jo vengia. Pelės ir žiurkės pasaulį pažįsta pirmiausia uosle — jos seka kvapų takelius, o aitrus, rūgštus dvelksmas sujaukia jų orientaciją. Kur stiprus acto kvapas, ten pelė nebejaučia savo įprastų žymių, todėl instinktyviai renkasi kitą kelią. Bet vos kvapui susilpnėjus, senieji takai vėl tampa matomi.
Kur ir kaip dėti actą
Actas veikia ten, kur graužikai iš tikrųjų juda. Prie plyšių. Po durimis. Palei grindjuostes. Prie ventiliacijos angų ir tamsiuose kampuose.
Ten statomi maži indeliai ar dedamos acte suvilgytos šluostės, kad kvapas pasklistų tolygiai. Ypač verta stebėti vietas, kur jau matyti veiklos pėdsakų — graužimo žymių ar išmatų.
„Svarbiausia — atnaujinti”, — pridūrė šeimininkė, keisdama išdžiūvusią šluostę. „Kvapas dingsta per porą dienų. Žmonės pastato dubenėlį rudenį ir pamiršta iki pavasario. O actas jau seniai nebeveikia.”
Uždaroje, nenaudojamoje patalpoje kvapas laikosi ilgiau. Todėl metodas geriausiai tinka tuštiems namams, sandėliams ar sezoninėms sodyboms, kur žiemą žmonių nebūna.
Renkantis vietą, verta galvoti kaip pati pelė. Ji juda ne per kambario vidurį, o palei sienas, prisiglaudusi prie grindjuosčių, ten, kur tamsu ir saugu. Būtent tokiose linijose acto kvapas duoda daugiausia naudos. Atviro dubenėlio kambario centre pelė net nepastebės — jai tas plotas ir taip nesvarbus. O užtvara siauroje angoje prie sienos gali priversti ją apsigalvoti.
Atsargiai, jei namuose yra augintinių
Čia prasideda dalis, apie kurią dažnai pamirštama. Actas nėra visiškai nekaltas.
Acto esencija stipri — jos garai gali dirginti kvėpavimą ir sukelti galvos skausmą, todėl naudoti reikia tik gerai vėdinamose patalpose. O ten, kur gyvena šuo ar katė, atsargumo reikia dvigubai.
Indus geriausia laikyti uždarytus, aukštai, atokiau nuo smalsių letenų. Skysčio niekada nepalikti ten, kur gyvūnas galėtų jį nulaižyti ar apversti. Jei actas naudojamas kambaryje, augintinį verta trumpam išvesti ir grąžinti tik oro išsivėdinus, ant sausų grindų.
Ypač atsargiai reikėtų elgtis su smulkiais augintiniais — žiurkėnais, jūrų kiaulytėmis ar paukščiais. Jų kvėpavimas jautresnis, o stiprus kvapas uždaroje narvo erdvėje gali pakenkti greičiau nei šuniui ar katei. Tokiu atveju actą geriau iš viso naudoti kitame kambaryje.
„Man katė kartą apvertė dubenėlį”, — prisiminė ji, papurtydama galvą. „Nuo tada laikau tik aukštai ir uždengtą. Su gyvūnais atsargumo niekada nebūna per daug.”
Kai kurie šeimininkai vietoj atviro indelio renkasi acte suvilgytus vatos gniužulėlius, sudėtus į uždarą indelį su skylutėmis. Kvapas sklinda, bet skystis lieka nepasiekiamas. Tai maža gudrybė, kuri gerokai sumažina riziką ten, kur name knibžda smalsūs gyvūnai ar maži vaikai.
Kada acto nebeužtenka
Ir čia — pati tiesa, kurios reklamos nutyli.
Actas nėra ilgalaikis sprendimas. Judriame, dažnai vėdinamame name jo poveikis išblėsta greitai. Kvapui susilpnėjus, pelės grįžta į senus takus — prie maisto, prie šiltų kampų, prie atsargų.
Jei graužikų pėdsakai nesiliauja, jokie dubenėliai nepadės. Reikia užsandarinti plyšius. Išvalyti kiekvieną trupinį. Uždaryti maistą sandariai. O kartais — kviesti specialistą.
Verta atsiminti ir tai, kad pelei įlįsti užtenka angos, pro kurią telpa pirštas. Todėl vien kvapu remtis naivu — kol siena turi spragą, kvietimas lieka atviras. Actas gali pridengti tą spragą kelioms dienoms, bet neužkiša jos. Užkiša tik plaušinė vata, tinklelis ar cementas.
Todėl tikroji tiesa paprasta. Actas — ne užtvara nuo visko, o tik pirmas, tylus žingsnis. Jis nuramina tą pirmąjį šaltą rytą ir nupučia nuo namų dalį smalsuolių. Bet namus saugo ne kvapas dubenėlyje. Namus saugo tvarka — sandarūs plyšiai, švarios lentynos ir šeimininkas, kuris nepamiršta, kad pelė ieško ne kvapo, o spragos.
