Tą rytą buvo šalta, bet giedra. Ir aš padariau tai, ko daugelis bitininkų vengia — vieno avilio dangtį palengvinau, o kaimyninį palikau sandariai uždarą.
Po valandos skirtumas buvo akivaizdus. Atvirasis avilys ūžė. Bitės pluoštais kilo į orą, darė trumpus apsiskraidymo ratus saulėje. O uždarasis tylėjo. Ramus, sunkus, tarsi įkalintas savo paties šaltyje.
Tas paprastas dviejų avilių palyginimas per vieną rytą parodė daugiau, nei bet kuris storas vadovėlis. Ir aš supratau tai, kuo ilgai nedrįsau patikėti: žiemą bitėms kartais reikia ne daugiau šilumos, o daugiau šviesos.
Kodėl saulė pažadina spiečių
Atviri aviliai šaltu oru skraido dažniau dėl vienos priežasties — saulės šviesa pasiekia spiečių ir sušildo vidų tiek, kad bitės pajunta signalą judėti.
Kai dangtis nuimamas ar palengvinamas, temperatūra viduje kilsteli vos keliais laipsniais. Bet bitėms to užtenka. Jos sureaguoja anksčiau, o iš dalies atvertos lakos palengvina judėjimą pro angą.
„Nespausk jų,” — kartą man sakė senas bitininkas, iš kurio ir mokiausi amato. „Tik atidaryk duris ir leisk saulei padaryti likusį darbą.”
Iš pradžių netikėjau. Atrodė kvaila šaltą dieną apskritai liesti avilį. Bet pamatęs, kaip bitės kyla į orą vos saulei pasiekus lentą, supratau, ką jis turėjo omenyje.
Nuo tada tų giedrų, šaltų rytų nebepraleidžiu. Jie trumpi, kartais vos pusvalandis, bet bitėms tai — brangiausia proga per visą mėnesį.
Kaip šaltis diktuoja tempą
Bet saulė nėra visagalė. Šaltas oras greitai susiaurina skrydžių langą — net kai avilys atviras ir apšviestas.
Esant 6–8 °C dieną ir vos 2–3 °C naktį, bitės delsia. Skrydžio raumenys šyla lėtai, energija taupoma, ir spiečius verčiau lieka viduje. Užtenka debesies ar lietaus — ir tas trumpas šilumos pliūpsnis, kuris būtų pažadinęs koloniją, tiesiog dingsta.
„Tada ir nepyk ant jų,” — pridūrė senasis. „Tai ne tinginystė. Tai kūno riba.”
Šeima tokiomis dienomis atrodo rami, bet ta ramybė — fiziologija, ne silpnumas. Todėl geras bitininkas nekovoja su oru. Jis jo klauso ir laukia savo valandos.
Kaip paskatinti paskutinį apsivalymo skrydį
Prieš žiemą bitėms svarbu bent kartą išskristi ir išsituštinti. Šis apsivalymo skrydis — vienas svarbiausių ženklų, kad šeima pasiruošusi šalčiui.
Ir čia slypi netikėtas dalykas. Patyrę bitininkai avilio apsaugą tuo metu ne didina, o mažina. Jie tyko trumpų saulėtų pragiedrulių, nes net silpna šiluma gali paskatinti bites pajudėti.
Tamsus, sandariai apkamšytas avilys dažniausiai lieka tylus. Lengvesnis, saulės perštas — atgyja. Tikslas nėra priversti aktyvumą. Tikslas — palengvinti pirmąjį išėjimą.
Kai bitės pagaliau išskrenda ir apsivalo, jos į žiemą įžengia lengvesnės ir patiria mažiau įtampos.
Tai maža, bet lemtinga smulkmena. Šeima, kuri spėjo apsivalyti prieš ilgą šaltį, žiemą praleidžia ramiau, mažiau serga ir pavasarį prabunda stipresnė. Vienas geras saulėtas rytas kartais nulemia visą sezoną.
Ką daryti su izoliacija ir laka
Kai apsivalymo skrydis paskatintas, dėmesys grįžta prie paties avilio.
Izoliacijos nepalik sunkios ir sandarios. Ją verta atlaisvinti, kad saulė pasiektų perų kamerą ir pakeltų vidinę temperatūrą. Dangčius, sulaikančius šaltą, drėgną orą, bitininkai dažnai nuima ir stebi, ar šeima sujuda.
Lakos anga — atskiras menas. Ją atveri tiek, kad bitės laisvai patektų vidun ir išeitų, bet ne taip plačiai, kad lizdas prarastų šilumą. Avilys, kuris gali kvėpuoti ir natūraliai sušilti, spiečiui suteikia geresnę galimybę išlikti aktyviam.
Per plati anga — šaltis. Per maža — tvankuma ir drėgmė. Tiesa, kaip visada, glūdi per vidurį. Nedidelė klaida čia kainuoja brangiai: arba peršąlusi šeima, arba supelijęs, drėgnas lizdas. Todėl anga matuojama akimis, bet galvojant apie visą žiemą iš karto — ne apie šiandienos orą, o apie tai, kas bus po mėnesio.
Žiema laimima dar rudenį
Tik nesuklyskime: visa tai veikia tik tada, kai šeima paruošta iš anksto.
Pasiruošimas prasideda gerokai prieš pirmąsias šalnas. Rūpestingas bitininkas patikrina atsargas, pakeičia prastą medų ir sumažina drėgmę avilyje. Vėlai skraidančios šeimos į žiemą įeina su lengvesniu žarnynu ir didesne išlikimo tikimybe.
Ir dar vienas dalykas, kurio praleisti negalima — erkės. Didelis užsikrėtimas silpnina bites, trumpina jų amžių ir apsunkina žiemojantį kamuolį. Gydymas taikomas po medaus surinkimo ir vėl tada, kai to reikalauja ribinės reikšmės, kad šeima į žiemą patektų subalansuota ir apsaugota.
„Žiemą laimi ne gruodį, o rugpjūtį,” — mėgdavo kartoti senasis. Ir kaskart, kai pavasarį atidarau sveiką, gyvą avilį, žinau, kaip jis buvo teisus.
Tas dviejų avilių rytas man įsiminė ne dėl kontrasto, o dėl pamokos. Bitėms nereikia jėgos. Joms reikia tinkamo momento. Duok saulei kelią, atverk duris teisingą valandą — ir kolonija visa kita padarys pati, be jokios tavo prievartos.
