Šia istorija su smlpc.lt redakcija pasidalijo mūsų skaitytoja. Jos vardas redakcijai žinomas.
Šeštadienio rytą susikroviau per žiemą prikauptų šakų krūvą kieme, pakišau kelis sausus lapus ir padegiau. Dūmas pakilo virš tvoros, o aš atsisėdau su kava — atrodė, tobula pavasario talka.
Po savaitės pašto dėžutėje gulėjo vokas. Viduje — bauda. 150 eurų.
„Už ką? — netikėjau savo akimis. — Juk deginau savo sklype, savo šakas.”
Pasirodo, būtent čia ir slypėjo mano klaida. Savas kiemas nereiškia, kad jame galima viskas.
Maniau, kad savame kieme viskas leidžiama
Taip galvoja daugelis. Sklypas mano, šakos mano — ką noriu, tą ir darau.
Bet įstatymui nesvarbu, kieno žemė. Svarbu, kas kyla į orą ir kur nusėda.
Deginant šakas, lapus ar žolę į orą patenka kietosios dalelės, kurios kenkia ne tik man, bet ir kaimynams pro atvirą langą. Todėl valstybė šį reikalą sureguliavo gana griežtai, o bausmę numatė nemažą.
Kai paskambinau aplinkosaugininkui pasiaiškinti, atsakymas buvo ramus: „Surinktas žaliąsias atliekas deginti galima tik griežtai pagal taisykles. Kitaip — bauda. Ir kaimyno pranešimo visiškai pakanka, kad pas jus atvažiuotume.”
Tą akimirką supratau, kad mano 150 eurų — ne nesusipratimas, o taisyklė, kurios paprasčiausiai nežinojau.
Ką iš tiesų sako įstatymas
Žaliųjų atliekų deginimą Lietuvoje reglamentuoja atskiri aplinkos apsaugos reikalavimai, o atsakomybė numatyta Administracinių nusižengimų kodekse.
Už surinktų augalų ar jų dalių — šakų, lapų, žolės — deginimą pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus fiziniam asmeniui gresia bauda nuo 30 iki 230 eurų. Jei papildomai teršiamas oras ar pažeidžiami kiti reikalavimai, suma gali kilti dar aukščiau, kai kuriais atvejais iki 300 eurų.
Mano 150 eurų buvo kažkur per vidurį. Ir tai — vos už vieną šeštadienio rytą prie laužo.
Svarbiausia detalė, kurios nežinojau: bauda skiriama net tada, kai degini nuosavame sklype. Nuosavybė nepanaikina taisyklių — ji tik sukuria klaidingą saugumo jausmą.
Mieste — jokių išimčių
Jei gyvenate mieste, situacija dar paprastesnė: deginti surinktas žaliąsias atliekas draudžiama visiškai.
Jokio ploto skaičiavimo, jokio „bet tai mano kiemas” argumento. Draudimas galioja visoms sugrėbtoms atliekoms — sausai žolei, nukritusiems lapams, nulūžusioms ir nugenėtoms šakoms, daržo liekanoms.
Vienintelė išimtis — laužavietės tam skirtose vietose ir kepsninės, kurias reglamentuoja atskiros gaisrinės saugos taisyklės.
Būtent todėl mieste kaimyno skambutis suveikia taip greitai. Pareigūnai net neprivalo įspėti iš anksto — jie tiesiog atvažiuoja, užfiksuoja ir surašo. Ginčytis po to sunkiau, nei iš pradžių nedeginti.
Kaip pažeidimą pastebi ir kas praneša
Naiviai maniau, kad niekas nesureaguos. Klydau ir čia.
Neteisėtą deginimą fiksuoja keli būdai iš karto. Dažniausias — kaimyno pranešimas policijai ar bendruoju pagalbos numeriu 112. Prisideda aplinkosaugininkų patruliavimas ir savivaldybės viešosios tvarkos reidai.
Rudenį ir pavasarį tokių pranešimų padaugėja: vien per vieną dieną tarnybos gali gauti kelis skambučius apie rūkstančius kiemus. Dūmai matomi iš toli, o kvapas — dar toliau.
Ir svarbiausia: pareigūnai neprivalo įspėti iš anksto. Vieno skambučio pakanka, kad vietoj ramaus šeštadienio gautum voką su bauda.
Kur ir kaip deginti vis dėlto galima
Ne mieste, atviresnėje vietoje, deginti kartais leidžiama — bet tik laikantis konkrečių sąlygų, o jų daugiau, nei atrodo.
Atliekos turi būti surinktos (sugrėbtos) į krūvą ne arčiau kaip 30 metrų nuo pastatų. Deginimą privaloma nuolat stebėti, o baigus — ugniavietę užgesinti vandeniu ar smėliu, kad neliktų smilkstančių žarijų.
Yra ir dar viena riba: jei vienu metu deginama daugiau nei 5 kubiniai metrai arba iškart keliose vietose, apie deginimo vietą ir laiką ne vėliau kaip prieš valandą privaloma pranešti priešgaisrinei tarnybai.
Skamba kaip daug sąlygų? Man taip pat pasirodė. Ir kaip tik todėl priėjau prie paprastos išvados — dažniausiai lengviau šakų iš viso nedeginti.
Kur dėti šakas nedeginant
Kai supratau, kiek kainuoja vienas neapgalvotas laužas, ėmiau ieškoti alternatyvų. Jų netikėtai daug, ir nė viena nekainuoja 150 eurų.
Kompostavimas. Šakas susmulkinus, o lapus ir žolę sudėjus, per metus gaunama nemokama trąša. Tik į kompostą nemeskite piktžolių su subrendusiomis sėklomis ar kenkėjų pažeistų augalų — taip tik išplatinsite ligas po visą sodą.
Žaliųjų atliekų konteineris. Daugumoje savivaldybių jis jau yra, o atliekos išvežamos tvarkingai ir legaliai.
Žaliųjų atliekų aikštelė. Šakas galima nuvežti patiems; artimiausios aikštelės adresą ir darbo laiką lengva rasti savo regiono atliekų tvarkymo centro tinklalapyje.
Susitarimas su vežėju. Už nedidelį mokestį stambesnės atliekos paimamos atskirai, tiesiai nuo kiemo.
Dabar šakas vežu į aikštelę arba smulkinu kompostui. Kaimynas nebeturi ko skųsti, o oras kieme — švarus ir be dūmų. Tą pavasario rytą su kava vis dar prisimenu, bet dabar žinau: tikroji talka prasideda ne nuo degtuko, o nuo vieno klausimo — „ar man iš viso leidžiama?”. Toks klausimas būtų sutaupęs man lygiai 150 eurų.
