Parduotuvės šaldytuve jie gulėjo tvarkingai suverti ant medinių iešmelių. Rožiniai. Lygūs. Patogūs — pačiumpi, pakepini, padedi ant stalo per dešimt minučių. Būtent tokius aš metų metus mesdavau į krepšelį net nesusimąstydama.
Rasa, maisto technologė, prie tos pačios lentynos elgėsi kitaip. Ji paėmė pakuotę, apvertė ją ir įsmeigė akis į smulkų šriftą kitoje pusėje.
— Žmonės perka akimis, — tarė ji ramiai. — O reikėtų — nugarėle. Priekyje graži spalva, o visa tiesa surašyta gale.
Ką iš tikrųjų sako spalva
Rožinė spalva mūsų smegenims reiškia „šviežia” ir „mėsinga”. Technologiškai ji negarantuoja nieko.
Ta spalva kukuliuose gali būti trijų kilmių:
Natūrali. Iš pačios mėsos. Fiksuota. Iš nitritinės druskos, kuri atspalvį užrakina. Sustiprinta. Iš dažiklių ar mėsos aromato imitacijų.
— Blyškiai rožinė, vienoda per visą partiją spalva dažniausiai reiškia, kad ji pakoreguota, — paaiškino Rasa. — Tikroje maltoje mėsoje atspalvis niekada nebūna toks tolygus, tarsi nudažytas.
Kas slepiasi po tuo iešmeliu
Čia prasideda įdomiausia. Kukulis atrodo kaip mėsos gabalėlis, bet mėsos jame gali būti ir mažuma.
Pigesniuose pusgaminiuose mėsos neretai lieka 40–50 %. Likusi masė — vanduo, krakmolas, sojų baltymai, fosfatai ir vadinamoji mechaniškai atskirta mėsa. Geresniuose gaminiuose mėsos būna 80 % ir daugiau, o ingredientų sąrašas trumpas kaip nykštys.
— Fosfatai sulaiko vandenį, todėl kukulis atrodo sultingas, — sakė technologė. — Tik tą „sultingumą” jūs ir perkate. Kilogramą vandens už mėsos kainą.
Kepant tokie kukuliai dažnai susitraukia ir paleidžia skystį į keptuvę. Tai pats paprasčiausias ženklas, kad vandens juose buvo daugiau nei mėsos.
Kaip per pusę minutės atskirti gerą nuo prasto
Nereikia nei chemiko, nei laboratorijos. Užtenka apversti pakuotę.
Pažiūrėk į mėsos procentą. Kuo didesnis — tuo geriau. Suskaičiuok ingredientų eilutes. Trumpas sąrašas laimi. Patikrink, kelintoje vietoje įrašytas vanduo. Jei antroje ar trečioje — mokate už drėgmę.
Aldona, ilgametė virėja, tą pačią taisyklę sakydavo dar paprasčiau: jei sudėtyje nesuprantu pusės žodžių, dedu atgal.
Tai ar apskritai juos galima valgyti
Čia — sąžininga dalis. Ne, tokie kukuliai nėra nuodai, ir retkarčiais įmesti juos į keptuvę tikrai nėra nusikaltimas.
Bėda prasideda tada, kai jie tampa kasdiene vakariene. Daug druskos, daug fosfatų, mažai tikros mėsos — toks derinys nedžiugina nei inkstų, nei kraujospūdžio. Todėl svarbiau ne visiškai jų atsisakyti, o rinktis protingiau ir gerai iškepti — iki galo, ne iki „rausvo vidurio”.
Rasa grąžino pirmąją pakuotę į lentyną ir paėmė kitą — brangesnę, bet su trumpu sąrašu.
— Matai? — nusišypsojo ji. — Sprendimą priima ne spalva. Sprendimą priima nugarėlė.
Nuo tada ir aš perku kitaip. Iešmelis lieka tas pats. Visas klausimas — kas ant jo suverta.
