Kaimynas džiaugėsi radiniu. Pilna priekaba malkų už juokingus pinigus.
„Žiūrėk, kaip pigiai gavau”, — patenkintas rodė aukštą rąstų krūvą kieme.
Po mėnesio jo balsas skambėjo visai kitaip. Malkos degė greitai. Krosnį kūrenti tekdavo vos ne be perstojo, o namuose vis tiek laikėsi drėgnas vėsumas. Kai atėjo laikas apžiūrėti kaminą, kaminkrėtys tik papurtė galvą — suodžių sluoksnis buvo storesnis, nei paprastai susikaupia per visą šildymo sezoną.
Pigi kaina turėjo savo kainą. Tik ji pasimatė vėliau.
Kodėl drebulė ir tuopa dega taip greitai
Visa esmė slypi medienos tankyje. Drebulė ir tuopa — minkšti, poringi medžiai, kurių struktūroje daug oro tarpų. Ugnis pro juos plinta žaibiškai.
„Tokia mediena užsidega akimirksniu ir dega gyvai, — aiškino krosnininkas Mindaugas, ne vieną dešimtmetį statantis ir prižiūrintis krosnis. — Bet ta liepsna apgaulinga. Graži, aukšta, o šilumos atiduoda mažai ir greitai nusilpsta.”
Tankūs kietmedžiai elgiasi priešingai. Jie kaupia šilumą ir atiduoda ją pamažu, valandų valandas. Minkšta mediena tik blyksteli. Įsidega. Suliepsnoja. Ir baigiasi.
Todėl drebulė puikiai tinka pakurui arba trumpam laužui kieme. Bet kaip pagrindinis žiemos kuras ji nuvilia — teks be perstojo mesti naujus rąstus, o kambarys vis tiek neįšils taip, kaip norėtųsi. Kūrenant ją dar ir pyška, mėto kibirkštis, todėl atviro židinio prie tokios ugnies be priežiūros palikti nevalia.
Kiek iš tikrųjų kainuoja „pigios” malkos
Čia ir slypi dažniausia klaida. Žmonės žiūri į kainą už kubą, o ne į šilumą, kurią tas kubas realiai duos.
Kad drebulė sušildytų taip pat, kaip ąžuolas ar uosis, jos reikia gerokai daugiau. Vieno vežimo neužteks — prireiks pusantro, o gal ir dviejų. Sudėjus viską į krūvą, „pigios” malkos atsieina tiek pat arba net brangiau nei tikras kietmedis. O ir vietos malkinėje jos užima daugiau, nors šilumos duoda mažiau.
Prie to prisideda suodžiai. Minkšta, dažnai nepakankamai išdžiūvusi mediena palieka kamine daugiau nuosėdų. O storas suodžių sluoksnis — ne vien dažnesnio valymo rūpestis. Tai ir realus gaisro pavojus.
„Matau tai kasmet, — atsiduso Mindaugas. — Žmogus sutaupo pirkdamas, o paskui išleidžia valydamas kaminą ir drebėdamas nuo šalčio.”
Paskaičiuokite patys. Vieno kubo ąžuolo šiluma prilygsta beveik dviem kubams drebulės. Vadinasi, du pigūs vežimai iš tikrųjų sušildo maždaug tiek pat, kiek vienas brangesnis. Tik pastangų, vietos ir valymo prireikia dvigubai. Sutaupytas euras taip tyliai virsta pralaimėtu.
Kaip nesuklysti perkant malkas
Kad nepakartotumėte kaimyno klaidos, malkas rinkitės ne akimis, o rankomis.
Rąstą pakelkite: kietmedis visada sunkesnis, nei atrodo. Patapšnokite du rąstus vieną į kitą — sausa mediena skamba skardžiai, o drėgna atsako duslų, tarsi prislopintą garsą. Pažiūrėkite į rąsto galą: išdžiūvusioje malkoje matyti smulkūs įtrūkimai, spinduliais besidriekiantys nuo centro.
Ir nepatingėkite paklausti, kada mediena pjauta. Jei šiemet — kūrenti ją bus galima ne anksčiau kaip po metų. Sąžiningas pardavėjas tai pasakys iškart.
Kuo malkinę verta užpildyti vietoj jų
Patikimai žiemai rinkitės tankius kietmedžius. Lietuvoje lengviausiai gaunami ir seniausiai patikrinti — ąžuolas, beržas, uosis ir skroblas.
Ąžuolas dega ilgai ir duoda tolygią, sodrią šilumą — tai kuras visam vakarui. Beržas užsidega lengviau, gražiai kaitina ir yra bene populiariausias pasirinkimas mūsų kraštuose. Uosis vertinamas už tai, kad įsidega be vargo. Skroblas — vienas karščiausiai degančių. Neblogai pasitarnauja ir alksnis, ypač pirčiai, nes dega švariai ir beveik be kvapo.
Buko pas mus rasite rečiau: jis mažiau paplitęs ir ne visada prieinamas, tad dažniausiai jį drąsiai keičia beržas arba ąžuolas.
Taisyklė paprasta: kuo rąstas sunkesnis, tuo daugiau šilumos jame slypi. Pakelkite malką rankoje — svoris pasako daugiau nei kaina.
Ką daryti, jei drebulės jau prisipirkote
Neskubėkite nusiminti — panaudoti galima ir ją, tik teisingai.
Svarbiausia — džiovinimas. Šviežioje drebulėje daug drėgmės, o degdama ji pirmiausia garina vandenį, o ne šildo kambarį. Rąstus suskaldykite iškart po pjovimo, kad vidus greičiau džiūtų.
Krūvą kraukite ne ant žemės, o ant padėklų ar tarpiklių, tarp eilių palikdami tarpus orui judėti. Viršų pridenkite, šonus palikite atvirus. Saulė ir vėjas padarys savo.
Drebulei išdžiūti reikia bent vienerių metų, kartais ir ilgiau. Prieš kūrendami patikrinkite drėgmės matuokliu — tik gerai išdžiūvusi mediena degs be didelių nuostolių. Optimaliai malka turėtų būti išdžiūvusi maždaug iki penktadalio drėgnumo; už tą ribą degimas jau smarkiai blogėja.
Gera gudrybė — drebulę maišyti su kietmedžiu: ji greitai užkuria židinį, o ąžuolas ar beržas paskui laiko šilumą. Ir laikykite malkas po stogu, bet ne sandariai uždarytame kampe — medienai reikia oro, kitaip ji vėl prisitraukia drėgmės.
O geriausią sprendimą Mindaugas įvardijo trumpai: „Drebulę laikyk pakurui, o šilumą pirk kietmedžiu. Tada ir kaminas bus švarus, ir namie šilta.” Kartais brangiausia klaida — pagailėti kelių eurų būtent ten, kur gailėtis nereikėtų.
