Vapsvos įgėlimas skauda ne dėl pačios adatos — o dėl to, ką ji palieka po oda. Ir didžiąją dalį įgėlimų žmonės išsiprovokuoja patys, per vieną vienintelę neapgalvotą akimirką.
Tai supratau dar vaikystėje, kieme prie stalo, kai instinktyviai mostelėjau ranka į apie obuolio riekelę besisukančią vapsvą. Norėjau ją tik nuvyti. Kitą sekundę jau rėkiau, o delnas tvinko ir raudo prieš akis.
Šalia sėdėjęs senelis Algirdas, visą gyvenimą laikęs bites, tik papurtė galvą.
„Tu ją užpuolei pirmas,” — ramiai pasakė jis. „Ji tik gynėsi.”
Nuo to karto jis išmokė mane keturių taisyklių. Trys iš jų — apie tai, ko daryti negalima.
Pirmoji klaida — mostas ranka
Instinktas mums liepia atmušti tai, kas zvimbia prie veido. Būtent šis instinktas dažniausiai ir baigiasi įgėlimu.
Staigus, agresyvus judesys vapsvai atrodo kaip ataka. Ji atsako vieninteliu turimu ginklu.
„Nemušk ir nebandyk užmušti,” — kartodavo Algirdas. „Vapsva reaguoja į grėsmę, ne į tave patį.”
Vietoj to jis liepdavo pirmiausia tiesiog stebėti iš saugaus atstumo. Dažnai paaiškėja, kad vabzdys tik praskrenda pro šalį arba saugo netoliese esantį maisto kąsnį — ir po kelių sekundžių dingsta savaime, jei niekas jo neliečia.
Sutraiškyta vapsva situaciją tik pablogina: žūdama ji išskiria kvapą, kuris pritraukia kitas ir sukelia jų agresiją. Todėl vienos užmušimas kartais reiškia dešimtį naujų.
Antra klaida — panika ir trūkčiojimai
Antroji taisyklė buvo dar sunkesnė: išlikti ramiam.
Kai vapsva sukasi tiesiai prie ausies, kūnas pats nori šokti ir bėgti. Bet staigūs judesiai ir mataruojančios rankos tik sustiprina grėsmės signalą.
„Rankas laikyk arti kūno. Eik lėtai. Kvėpuok tolygiai,” — sakydavo senelis, ir pats taip elgdavosi net apsuptas savo bičių.
Jis buvo teisus dėl paprastos priežasties. Ramus žmogus vapsvai nekelia jokio pavojaus, todėl ir ji neturi nuo ko gintis. Kai vabzdys nutolsta, įprastą veiklą galima tęsti toliau, tarsi nieko nebūtų buvę.
O jei netoliese — lizdas
Viena vieta reikalauja dvigubo atsargumo — vapsvų lizdas.
Prie jo net įprastas mostas ar garsesnis žingsnis gali sukelti kur kas didesnę gynybinę reakciją nei atviroje erdvėje. Ten vabzdžiai gina savo namus, o jų būna daug.
„Radai lizdą — atsitrauk lėtai ir neužstok skrydžio tako,” — mokė Algirdas. „Ir jokiu būdu nebandyk jo nuimti pats vidury dienos.”
Jis kartodavo, kad lizdą prie namų geriau patikėti specialistui, o ne pykčiui ir susuktam laikraščiui. Viena klaida ten kainuoja ne vieną įgėlimą, o iškart dešimtis.
Trečia klaida — atviras saldumynas ant stalo
Trečioji klaida padaroma dar prieš pasirodant pirmajai vapsvai.
Saldūs gėrimai, prinokę vaisiai, atviri uogienės indeliai — visa tai vapsvoms tarsi švyturys. Cukrus jas traukia iš toli, ir vos radusios šaltinį jos grįžta vėl ir vėl, kviesdamos ir kitas.
Todėl Algirdas laikydavo paprastą tvarką: indus uždengti, nukritusius vaisius tuoj pat pašalinti, atliekas laikyti sandariai uždarytas. Vaisių dubuo ant lauko stalo, jo žodžiais, tolygu atviram pakvietimui.
„Nepalik joms priežasties atskristi,” — pridurdavo jis. „Tada ir vaikytis nereikės.”
Atskira grėsmė — atviros gėrimų skardinės. Vapsva gali nepastebimai įlįsti į saldaus gėrimo skardinę, o gurkšnis paskui baigiasi įgėlimu į lūpą ar gerklę. Todėl geriau gerti iš stiklinės arba pro šiaudelį, o skardinę uždengti.
Toji tvarka saugo ne vieną žmogų, o visus prie stalo. Mažiau saldumynų atvirai — mažiau nekviestų svečių.
Kavos tirščiai — ką jie iš tikrųjų daro
Ketvirtoji taisyklė buvo vienintelė apie tai, ką daryti galima.
Senelis kartais padegdavo saują gerai išdžiūvusių kavos tirščių metaliniame inde. Rūkstantys tirščiai skleidžia kvapą, kuris vapsvoms nemalonus, ir dažnai atgraso jas nuo užsibuvimo lauke.
Bet jis visada pabrėždavo saugumą. Indas — nedegus ir pastatytas toliau nuo žmonių, augintinių bei sausos žolės. Tirščių — po nedaug, atsižvelgiant į vėjo kryptį, kad dūmai nesigręžtų atgal ir kad niekas neužsiliepsnotų.
Ir jokių iliuzijų: tai ne stebuklas. Jei vapsvų daug, kavos dūmai vieni nepadės — reikės pašalinti ir tai, kas jas traukia, o kartais ir švelniai apipurkšti susibūrimo vietą vandeniu.
Bet kaip nedidelė pagalba ramesniam vakarui lauke šis būdas dažnai pasiteisina — pigiai ir be jokios chemijos. Algirdas jį laikė ne ginklu, o mandagiu užsiminimu vapsvoms, kad čia joms ne vieta.
Praėjo daug metų, o senelio Algirdo žodžiai vis dar su manimi.
Jis niekada nelaikė vapsvų priešais. Sakydavo, kad jos dirba tą patį darbą kaip ir jo bitės — apdulkina ir tvarko kenkėjus — tik niekas joms už tai nedėkoja.
„Nekariauk su tuo, ko net nebandai suprasti,” — kartą pasakė jis, žiūrėdamas į vapsvą, ramiai nuskridusią nuo jo delno. „Tiesiog netrukdyk — ir ji netrukdys tau.”
Tą tvinkantį delną iš vaikystės prisimenu iki šiol. Bet nuo tada nebemojuoju. Ir nuo tada — nė karto nebebuvau įgeltas.
