Svečiai išsiskirstė gerokai po vidurnakčio, o ant stalo liko pusė keptos žuvies, mėsos krūvelė ir keli dubenys mišrainės. Buvau nusnūdusi bebaigianti tvarkytis.
— Gal tiesiog folija? — pasiūlė vyras, jau eidamas miegoti.
— Greičiau, — numojau ranka. Tai buvo klaida.
Susukau viską į foliją, sugrūdau į šaldytuvą ir nuėjau gulti. Kitą vakarą pašildžiau. Suvalgiau. Naktį prasidėjo. Rytą jau rimtai svarsčiau, ar nevažiuoti į priėmimo skyrių. Vėliau higienos specialistė ramiai pasakė sakinį, kurį dabar kartoju visiems: „Folija — tai ne dangtis.” Nuo tos dienos maistą po vaišių laikau visai kitaip. Ir skirtumas tarp nekalto valgio ir tikros bėdos, pasirodo, telpa į kelias nepastebėtas minutes.
Kodėl folija tik apsimeta apsauga
Aliuminio folija sukurta kepimui, ne laikymui. Ji neprigludusi. Nesandari. Palieka orui tiek plyšių, kiek tik reikia.
Kai likučiai lieka prieinami orui, bakterijos ima daugintis, o užterštumas gali tapti pavojingas jau per porą valandų. Ypač jautrūs greitai gendantys produktai — mėsa, žuvis, padažai. Jie atsiduria vadinamojoje pavojingoje temperatūros zonoje, kur mikroorganizmams — tikra šventė.
„Man atrodė, kad jei uždengta, tai ir saugu”, — sakiau specialistei. Ji papurtė galvą: uždengta ir sandaru — ne tas pat.
Sandarus indas — barjeras, ne patogumas
Likučius verta iškart dėti į sandariai užsidarančius indus. Dangtis apriboja sąlytį su oru ir sumažina sąlygas bakterijoms plisti. Be to, maistas neįgeria pašalinių kvapų ir drėgmės iš kaimyninių lentynų.
Anksčiau darydavau atvirkščiai — lėkštę tiesiog pridengdavau folija ir maniau, kad to gana. Dabar į dangtį žiūriu kaip į sieną tarp maisto ir bakterijų. Mišriems patiekalams, kuriuose susimaišo kelios sudedamosios dalys, toks indas dvigubai svarbesnis.
Geriausiai tinka stikliniai indai su prigludusiais dangčiais — jie nesugeria kvapų, nesitepa ir tinka tiek šaldytuvui, tiek mikrobangų krosnelei. Plastikiniai irgi geri, jei tik dangtis užsidaro sandariai. Svarbiausia čia ne medžiaga, o tai, kaip tvirtai užsispaudžia. Prasčiausias variantas — lėkštė, pridengta kita lėkšte: tarpai lieka, o oras visada randa kelią.
Dvi valandos — riba, kurios neverta peržengti
Net geriausias indas nieko negelbsti, jei maistas per ilgai stovi ant stalo. Saugus standartas paprastas: atvėsinti ir per dvi valandas nuo pagaminimo padėti į šaldytuvą. Šiltoje virtuvėje — dar greičiau.
Praėjus tam laikui bakterijų aktyvumas gali smarkiai šoktelėti, net jei maistas atrodo nepakitęs — nei kvapo, nei išvaizdos. Todėl likučius verta iškart padalyti į porcijas, uždengti ir nešti į šaldytuvą, o ne palikti „dar valandėlei” ant stalo.
Jei šaldymas praleistas ir maistas prastovėjo per ilgai, saugesnis pasirinkimas — išmesti. Gaila, bet pigiau nei naktis prie klozeto.
Mėsa ir žuvis — visai atskira istorija
Mėsa ir žuvis gęsta greičiausiai, tad joms reikia daugiausiai dėmesio. Nuo serviravimo padėklų jas verta perkelti į švarius, maistui skirtus indus su sandariais dangčiais ir nedelsiant šaldyti — geriausia per tas pačias dvi valandas.
Trumpiausio galiojimo indus dėkite į šaldytuvo priekį, kad pamatytumėte pirmiausia ir suvalgytumėte, kol dar saugu. Jautrūs likučiai, nustumti į patį galą, dažniausiai ir pamirštami.
Dar viena taisyklė, kurios ilgai nepaisiau: jau atšildytų likučių nešaldyk pakartotinai. Kiekvienas atšildymas ir vėl užšaldymas — nauja proga bakterijoms. O šildydama maistą įkaitink jį iki galo, ne tik drungnai, kad karštis pasiektų ir patį vidurį. Būtent drungnas, „tik apšildytas” kepsnys man tąkart ir iškrėtė pokštą.
Ta naktis mane pamokė geriau nei bet kokia brošiūra. Dabar, vos svečiams išėjus, pirmiausia griebiu ne foliją, o indus su dangčiais. Užtrunka penkiomis minutėmis ilgiau. Užtat miegu ramiai.
