Prieš metus tas sodo kampas buvo mano gėda. Nuoga žemė, keli išstypę stiebeliai ir amžina piktžolių sriuba. Šiandien toje pačioje vietoje — tankus, spalvų prisisunkęs floksų kilimas, prie kurio sustoja kiekvienas užsukęs. Skirtumas — vienas sezonas ir penki teisingi žingsniai.
Kodėl anksčiau floksai man nesisekė
Ilgai maniau, kad kaltas mano sklypas. Iš tikrųjų kaltos buvo dvi klaidos: netinkama vieta ir per sunki žemė.
Floksui reikia šviesios vietos, bet su švelniu popietės pavėsiu — kaitri saulė jį nusilpnina ir per greitai išdžiovina dirvą. Vieta prie tvoros ar lengvo krūmo prieglobstyje tinka geriausiai.
O žemė turi būti puri, derlinga ir gerai pralaidi. Įmaišiau komposto, truputį smėlio, kad sunki žemė kvėpuotų, o per rūgščią dirvą sušvelnino sauja pelenų.
Kaip pasodinti, kad prigytų iškart
Sodinti geriausia pavasarį arba ankstyvą rudenį, kai oras švelnus. Kasu maždaug 30 cm gylio duobę, o į dugną beriu sluoksnį akmenukų ar sudaužytų plytų — drenažui.
Augalus sodinu 40–50 cm atstumu, kad tarp jų laisvai judėtų oras ir lysvė neatrodytų susigrūdusi. Kaklelį statau lygiai su žemės paviršiumi ir švelniai apspaudžiu gruntą.
„Per tankiai — ir po lietaus lapai ims pūti”, — perspėjo patyrusi sodininkė, ir tą patarimą įsidėmėjau visam laikui.
Laistymas ir mulčias — kur slypi vešlumas
Prigijusiam floksui labiausiai reikia pastovios drėgmės. Karštu oru laistau kasdien arba kas antrą dieną — kad žemė būtų tolygiai drėgna, bet ne bala.
Laistau prie pat pagrindo, ne ant lapų: taip šaknys jaučiasi saugiau, o lapai lieka švaresni ir sveikesni.
Kai žemė sudrėkusi, aplink kerus paskleidžiu apie 5 cm žolės nuopjovų, šiaudų ar pjuvenų mulčio. „Mulčias — tai tavo antrasis sodininkas”, — mėgstu kartoti pati sau, nes jis ir drėgmę laiko, ir piktžoles stabdo.
Kaip pamaitinti ir paruošti žiemai
Pasirodžius pirmiems daigams, floksui praverčia azoto turinti trąša — ji veja sveiką, tankią lapiją.
Užsimezgus pumpurams, pereinu prie fosforo ir kalio: šie stiprina žydėjimą ir padeda stiebams subręsti iki šalčių. Per sezoną pakanka penkių šešių lengvų tręšimų, o paskutinis — rugpjūtį.
„Vėliau tręši azotu — patys prašaisi bėdos”, — sako patyrę sodininkai, ir jie teisūs: vėlyvas azotas išveja minkštą augimą, kuris žiemos neištveria. Po paskutinio tręšimo dar kartą mulčiuoju, kad šaknys ramiai žiemotų.
Nieko stebuklingo čia nėra — tik šviesi vieta, puri žemė, pastovus vanduo, oras tarp kerų ir laiku duotas maistas. Penki paprasti žingsniai, kuriuos gali pakartoti bet kas. O tada belieka stebėti, kaip buvęs gėdingas kampas per vieną sezoną tyliai virsta ta vieta sode, prie kurios visi sustoja.
