Rytais dirbtuvėje būdavo šalčiau nei lauke. Rankos stingdavo dar nespėjus paimti įrankio, o metalinės detalės degindavo pirštus šalčiu. Iki vakaro tas pats pastatas jau laikė šilumą taip, kad striukę norėjosi nusivilkti. Pokytį lėmė ne krosnelė ir ne brangi izoliacija, o burbulinė plėvelė — ta pati, kuri paprastai iškeliauja į konteinerį iškart po siuntos išpakavimo.
„Maniau, čia laikinas apšiltinimas kelioms savaitėms,” — atsiduso pastato šeimininkas. Praėjo kelios žiemos, o barjeras vis dar dirba.
Sprendimas paprastas tik iš pirmo žvilgsnio. Rezultatą lemia paviršiaus paruošimas, siūlių sandarinimas ir drėgmės valdymas — būtent ties šiomis smulkmenomis dažniausiai viskas ir sugriūva.
Kodėl burbulinė plėvelė sulaiko šilumą
Plėvelės burbuluose įkalintas nejudrus oras — vienas prasčiausių šilumos laidininkų. Būtent jis lėtina šilumos perdavimą per sienas, plyšius ir lentų sandūras.
Šaltuoju metu tai sumažina nuostolius dėl laidumo ir riboja skersvėjus, todėl viduje išlieka temperatūra, artimesnė tinkamai sandėliuoti. Polietileno paviršius nesugeria drėgmės ir nepūva, o pati medžiaga lengva bei lanksti — ji priglunda prie nelygių lentų ir kampų, uždengdama tas vietas, pro kurias šiluma pabėga greičiausiai.
Ko prireiks darbui
Geriausiai tinka didelių burbulų polietileno plėvelė su nepažeistomis oro kišenėmis. Jei sieną pasieks saulė, verta rinktis atsparią ultravioletiniams spinduliams — kitaip medžiaga greitai pasidarys trapi.
Iš įrankių prireiks kabių pistoleto, cinkuotų kabių, matavimo juostos, aštraus peilio ir dvipusės statybinės juostos švariam tvirtinimui. Siūlėms sandarinti pravers aliuminio juosta, o tiksliems pjūviams — tiesi liniuotė. „Nepirkite pigiausios plonos plėvelės,” — pridūrė vienas meistras. „Burbulai subliūkšta nuo pirmo prispaudimo, ir lieka tik blizgus polietilenas be jokios naudos.”
Kaip tvirtinti prie sienų
Prieš tvirtinant siena nuvaloma nuo dulkių, drėgmės ir išsikišusių vinių — kitaip barjeras nebus vientisas.
Plėvelė matuojama pagal sienos aukštį, pjaunama aštriu peiliu ir dedama lygiąja puse į sieną. Tvirtinama kabėmis, mažomis vinimis su poveržlėmis arba dvipuse juosta — priklausomai nuo pagrindo. Medžiaga turi gulėti lygiai, be įtempimo: pertempti burbulai plyšta ir praranda visą prasmę.
Silpniausia vieta — siūlės ir kampai
Kai sienos uždengtos, lieka pati klastingiausia dalis. Šiluma pabėga ne per plėvelę, o pro siūles, kraštus ir sienų sandūras.
Kiekvieną jungtį reikia perklijuoti patalpoms skirta lipnia juosta, o perdengimus stipriai prispausti, kad sluoksniai nesiskleistų. Kampams — atskiras dėmesys: būtent jie nulemia, ar pastatas laikys šilumą, ar liks perpučiamas skersvėjo. „Visą darbą sugadina trys neužklijuoti kampai,” — ramiai pasakė žmogus, ne vieną tokį pastatą apšiltinęs.
Ir dar viena spąstų vieta — drėgmė. Sandarus barjeras gali ją įkalinti viduje, todėl reikia nedidelės, bet nuolatinės oro apytakos, ypač po drėgno oro. Sienos prieš darbą turi būti sausos, o stogo ar grindų nesandarumus verta užtaisyti pirmiau.
Norintiems apšiltinti pastatą per vieną dieną, seka aiški: nuvalyti, pritvirtinti lygiai, užsandarinti kiekvieną siūlę ir palikti orui kelią judėti. Būtent tvarka, o ne skuba, atskiria šiltą dirbtuvę nuo blizgančio, bet vėjo perpučiamo kambario.
