Senelis kirvį galąsdavo šeštadienio rytą, prie malkinės, ant kelmo pasidėjęs galandimo akmenį. Neskubėdamas. „Kirvis nemėgsta skubos,” — sakydavo, braukdamas ašmenimis per akmenį vis tuo pačiu kampu. Tada nykščiu atsargiai patikrindavo kraštą ir linktelėdavo pats sau.
Tik po metų supratau, kad tas ramus judesys buvo visa esmė. Kirvį galima pagaląsti trimis būdais, ir kiekvienas tinka kitokiai ašmenų būklei.
Rankinis būdas — kantrybė ir dildė
Lengviausiai atšipusiam kirviui užtenka rankų. Pirmiausia geležtė kruopščiai nuvaloma — purvas, sakai ir rūdys pašalinami vieliniu šepečiu, likusią koroziją nuvalo smulkesnis abrazyvinis popierius.
Kai matosi plikas metalas, ašmenys apžiūrimi gerame apšvietime. Ieškoma įlenkimų, įskilimų, užsirietusių vietų. Tada įrankis tvirtai įtvirtinamas ir imama stambi dildė arba galandimo akmuo.
Dirbama laikantis pastovaus kampo. Smūgiai vedami nuo penties link ašmenų, sklandžiais mostais, lengvai spaudžiant. Per didelis spaudimas nudegina plieną ir sugadina geometriją. Po kiekvienos mostų serijos kraštas patikrinamas. Tai lėtas darbas, bet būtent jis duoda patikimiausią rezultatą.
Galandimo akmuo — kai reikia tikslumo
Galandimo akmuo suteikia kontroliuojamą tikslumą. Jis leidžia patobulinti nuožulną, nepašalinant daugiau metalo, nei būtina.
Akmuo pritvirtinamas ant stabilaus paviršiaus ir sudrėkinamas — vandeniu arba alyva, priklausomai nuo tipo. Ašmenys vedami per abrazyvą nuo kulno iki galiuko pastoviu kampu, paprastai tokiu pačiu, koks jau yra. Stambesnės frakcijos akmuo pašalina atbukimą, smulkesnės — išlygina kraštą.
Svarbiausia — simetrija. Kiekviena pusė turi gauti vienodą skaičių perėjimų. Kitaip viena pusė nusidėvės labiau, ir kirvis ims pjauti kreivai. Įgudimas ateina kartojant tuos pačius judesius ir dažnai apžiūrint kraštą prieš šviesą.
Šlifuoklis — greitis su rizika
Kai kirvis stipriai nusidėvėjęs, įskilęs arba jį reikia greitai performuoti, į pagalbą ateina kampinis šlifuoklis. Jis nuima metalą greitai — ir čia slypi visa rizika.
Kirvis tvirtai įtvirtinamas, ratas vedamas išilgai nuožulnos sklandžiais judesiais. Spaudimas laikomas lengvas, kad plienas neįkaistų. Būtina daryti pauzes ir leisti metalui atvėsti — jei kraštas parausta, o paskui pamėlynuoja, grūdinimas jau prarastas, ir toks kirvis atšips kur kas greičiau.
Po grubaus formavimo smulkesnis perėjimas užbaigia formą. Šlifuoklis niekada nelaikomas vienoje vietoje — jis nuolat juda. Baigus, patikrinama, ar ašmenys simetriški ir ar pjauna tolygiai.
Kada kuris tinka
Metodas parenkamas ne pagal įprotį, o pagal poreikį.
Lengvai atšipusiam kirviui — rankinis būdas: kontrolė, mažos išlaidos, patikimas rezultatas. Vidutiniškai nusidėvėjusiam — galandimo akmuo arba elektrinis galąstuvas, subalansuota darbo eiga. Stipriai pažeistam arba skubiam lauko darbui — šlifuoklis, greičiausias, bet reikalaujantis tvirtos rankos ir griežtos kaitros kontrolės.
Senelio kirvis iki šiol kabo malkinėje. Kraštas vis dar laiko ašmenį, nors kotas jau patamsėjęs. Gerai pagaląstas įrankis tarnauja ilgiau nei žmogus, išmokęs jį prižiūrėti — tereikia neskubėti ir daryti viską tuo pačiu ramiu kampu.
