Pavasarį ant obels kamieno pamatęs nenutrūkstamą skruzdėlių virtinę, kylančią aukštyn, iškart supranti – prasideda. Jos ropščiasi ne šiaip sau. Viršuje, ant jaunų ūglių, laukia amarai, o skruzdėlės juos globoja tarsi bandą: nešioja nuo šakos prie šakos, saugo nuo kitų vabzdžių ir minta jų saldžiomis išskyromis. Kuo daugiau skruzdėlių pasiekia lają, tuo sparčiau plinta amarų kolonijos. Ir kaip tik čia praverčia tai, ką savaitgalį vos neišmečiau – maišas skylėtų kojinių.
Kodėl skruzdėlės ir amarai keliauja kartu
Skruzdėlės ir amarai sudaro savotišką sandorį. Amarai čiulpia augalo sultis ir išskiria saldų skystį, o skruzdėlės tą skystį renka kaip maistą. Už tai jos amarus gina ir net perkelia į naujus, sultingesnius ūglius.
Todėl kova su amarais dažnai prasideda ne nuo pačių amarų, o nuo skruzdėlių. Nutrauk jų kelią kamienu – ir amarų kolonijos lieka be savo saugotojų, silpsta ir plinta gerokai lėčiau. Būtent tokį kelio nutraukimą ir atlieka paprasta juosta ant kamieno – fizinis barjeras, kurio darbininkės skruzdėlės neperlipa.
Yra ir papildoma nauda. Kai skruzdėlės nebepatenka į lają, prie amarų grįžta jų natūralūs priešai – boružės ir auksaakės, kurias skruzdėlės anksčiau atbaidydavo. Taip medis tarsi susigrąžina savo sargybą, o tau nebereikia nei purkšti, nei kas dieną tikrinti kiekvieno ūglio.
Kaip iš kojinės pasidaryti barjerą
Seną kojinę perkerpu į ilgą spiralinę juostą – taip gaunu lankstų diržą, kurį patogu glaudžiai apvynioti aplink kamieną. Juosta turi būti pakankamai plati, kad išlaikytų lipnų sluoksnį, ir pakankamai siaura, kad prisitaikytų prie žievės nelygumų.
Prieš tvirtindamas medžiagą nuvalau nuo pūkų ir ištiesinu. Tada ją įmirkau lipnia danga. Čia svarbiausias niuansas: jokios buitinės alyvos ar tepalo tiesiai ant medžio nenaudoju – tai gali pažeisti gyvą žievę. Renkuosi specialius medžių klijus arba gatavą lipnią juostą nuo vabzdžių, kurių laisvai galima nusipirkti bet kuriame sodo prekių skyriuje. Lipni danga lieka ant audinio, o ne ant žievės, ir būtent ji sulaiko skruzdėles.
Kur ir kada juosti obelį
Juosta veiksmingiausia, kai uždedama anksti, dar skruzdėlėms nepasiekus lajos. Ją apjuosiu apie švarų apatinį kamieną – virš prie žemės esančių kliūčių, bet žemiau pirmųjų šakų, kad kelias prie pumpurų ir amarų būtų nutrauktas.
Vietą renkuosi ten, kur žievė lygesnė – taip barjeras priglunda tvirčiau ir jį lengviau stebėti. Suaugusiam medžiui, jei skruzdėlės lipa ir nuo gretimų atramų ar kaimyninių šakų, uždedu antrą juostą aukščiau.
Sandarumas, sauga ir atnaujinimas
Bet kokį tarpelį tarp juostos ir žievės uždarau iškart – net siauras plyšys skruzdėlėms tampa praėjimu. Ten, kur žievė nelygi, po audiniu įspaudžiu minkštą užpildą. Tik neveržiu juostos taip, kad ji įsirėžtų į gyvą medį – barjeras turi glaustis, o ne žaloti.
Juostą apžiūriu maždaug kas dvi savaites. Jei audinys išdžiūsta, atsilaisvina ar praranda lipnumą, skruzdėlės vėl ima judėti aukštyn. Po lietaus ar kelių šiltų dienų atnaujinti gali tekti anksčiau, tad geriau patikrinti dažniau nei pražiopsoti.
Taigi prieš išmesdamas kitą maišą suplyšusių kojinių, stabtelk. Keli perkirpti diržai, lipni juosta iš parduotuvės ir dešimt minučių prie kamieno gali apsaugoti visą obels lają nuo amarų antplūdžio. Pigiau ir švariau nei bet koks purškalas – o žaliava tiesiog gulėjo tavo spintoje, laukdama, kol pamatysi joje ne šiukšlę, o darbo įrankį.
