Rudenį cinijų žiedai nublanksta, žiedynai paruduoja, o pati gėlė tarsi pasiduoda. Būtent tada, kai atrodo, kad visas grožis jau praeityje, prasideda įdomiausia dalis — sėklų rinkimas kitam sezonui. Kelios apgalvotos minutės dabar gali padovanoti pilną lysvę žiedų ateinančią vasarą. Tik laikas ir laikymo būdas čia lemia daugiau, nei daugelis tikisi. O viena smulkmena galiausiai nusprendžia, ar sėklos apskritai sudygs.
Kada rinkti cinijų sėklas
Sėklas verta rinkti tik tada, kai žiedas visiškai nužydi ir pradeda džiūti dar ant augalo. Šiuo metu žiedlapiai išblunka, žiedynas paruduoja, o pati gėlė parodo, kad sėklos jau pribrendo.
Kas palaukia šio vėlyvo ženklo, paprastai gauna tvirtesnes, brandesnes sėklas. Sveikiausi, stipriausi augalai duoda ir geriausią sėją, tad rinktis verta būtent juos.
Prieš didesnius vėjus ar liūtis džiūstančius žiedynus geriau palikti nepaliestus — taip sėklos spėja saugiai subręsti. Jei prognozuojama ilga lietinga savaitė, kelias jau paruduojusias galvutes galima nuskinti anksčiau ir baigti džiovinti patalpoje.
Svarbiausia neskubėti rinkti dar žalių, tvirtai užsivėrusių žiedynų — juose sėklos dar nesusiformavusios ir vėliau paprasčiausiai neišdygs.
Kaip jas surinkti
Kai žiedų galvutės paruduoja ir sudžiūsta, jos nupjaunamos ir padedamos ant popieriaus lapo. Švariais pirštais išdžiūvęs žiedas švelniai patrinamas, kol pasipila tvirtos, tamsios, pailgos sėklos.
Geriausias sėklas duoda visiškai prasiskleidę, sveiki žiedai. Lengvos, tuščios ar minkštos dalelės atidedamos į šalį — jos retai sudygsta. „Renkuosi tik tas, kurios sunkios ir tvirtos tarp pirštų”, — tokios paprastos taisyklės laikosi ne viena patyrusi sodininkė.
Verta pasiimti kelias galvutes nuo skirtingų mėgstamų augalų — taip padidėja tikimybė, kad kitą sezoną žydės būtent tos spalvos, kurios patiko labiausiai. Sausą, giedrą dieną žiedai trupinami lengviau, o sėklos byra švaresnės, be lipnios drėgmės.
Kaip tinkamai išdžiovinti
Surinktoms sėkloms prieš laikymą reikia dar šiek tiek pradžiūti. Jos išbarstomos vienu sluoksniu ant popieriaus šiltoje, sausoje, gerai vėdinamoje vietoje.
Tiesioginės saulės verta vengti — stipri šviesa gali pakenkti būsimam dygimui. Paprastai užtenka septynių–dešimties dienų, kad sėklos taptų kietos ir visiškai sausos. Per tą laiką lengva patikrinti kiekvieną: minkšta ar drėgna sėkla dar nepasiruošusi laikyti.
Jei kambaryje drėgna, sėklas galima kartą perversti, kad prasidžiūtų tolygiai. Skubėti čia neverta — ne iki galo išdžiūvusi sėkla per žiemą lengvai supelija ir pavasarį nebesudygsta.
Kaip laikyti per žiemą
Visiškai išdžiūvusios sėklos suberiamos į popierinį voką arba mažą maišelį. Ant jo verta užrašyti veislę ir surinkimo metus — pavasarį tai sutaupo daug spėliojimų.
Voką geriausia padėti į sausą, tamsią ir vėsią vietą — pavyzdžiui, spintelę ar atskirą sėklų dėžutę. Popierius praleidžia likusią drėgmę, todėl mažėja pelėsio rizika. Plastikiniai indeliai tam tinka prasčiau — jie drėgmę užrakina viduje.
Jei sėklų susirinko iš kelių veislių, kiekvienai geriau skirti atskirą voką. Taip pavasarį nesumaišysite, kur aukštaūgės, o kur žemos cinijos, ir lengviau suplanuosite, ką kur sėti.
Ko tikėtis kitą vasarą
Iš išsaugotų sėklų išaugusios cinijos ne visada atkartoja motininį augalą. Tai visiškai normalu, ypač jei gėlė buvo hibridas.
Spalva gali pasikeisti, stiebai išaugti aukštesni ar žemesni, žiedai — kitokio dydžio. Iš atviro apdulkinimo sėklų augalai dažniausiai panašesni į originalą, nors ir čia pasitaiko staigmenų.
Todėl pati sėklų rinkimo diena rudenį yra savotiškas pažadas sau: kitą vasarą lysvė vėl sužydės, o dalį jos būsi užauginęs iš savo pačių surinktų sėklų. Nedidelė staigmena spalvose tik prideda smalsumo laukti pavasario.
