Ranka automatiškai siekia ritinėlio. Ritinėlio nėra.
Vietoj jo — pultelis su keturiais mygtukais ant sienos, o po sėdyne kažkas tyliai spragteli ir išsistumia.
Pirma reakcija būna sutrikimas. Antra — klausimas, kodėl taip nėra visur.
Kaip tai iš tikrųjų veikia
Paprasčiausias bidė yra nukreipta vandens srovė, kuria apsiplaunama po naudojimosi tualetu. Slėgis ir purkštuko padėtis reguliuojami, kad srovė pataikytų ten, kur reikia.
Pigiausiuose modeliuose viską valdo rankinis vožtuvas arba svirtelė.
Integruotuose išmaniuosiuose tualetuose dirba jutikliai. Purkštukas išsistumia tik tada, kai reikia, nupurškia, tada įsitraukia atgal ir išsivalo pats.
Dalis sistemų vandenį filtruoja ir pašildo. Po apsiplovimo įsijungia šilto oro džiovinimas.
Prie to prisideda šildoma sėdynė, automatiškai atsidarantis dangtis ir atmintyje išsaugoti individualūs nustatymai — kiekvienam namų nariui savi.
Kodėl vanduo laikomas švaresniu sprendimu
Argumentas paprastas ir sunkiai užginčijamas: vanduo pašalina likučius kruopščiau nei sausas popierius.
Tai svarbu žmonėms, kuriems popierius dirgina odą, taip pat esant hemorojui ar po operacijų, kai sausas trynimas tampa tiesiog skausmingas.
Prisideda ir aplinkosaugos pusė. Mažiau popieriaus reiškia mažiau medienos, vandens ir energijos gamyboje.
Dar svarbiau — mažiau drėgnų servetėlių. Jos nesuyra, kaupiasi kanalizacijoje ir yra viena dažniausių užsikimšimo priežasčių daugiabučiuose.
O dabar dalis, kurios reklamose nebūna
Tvirtinimas, kad tualetinis popierius traukiasi iš pasaulio, yra gerokai per drąsus.
Japonijoje išmanieji tualetai iš tiesų yra norma. Pietų Korėjoje ir dalyje Pietų Europos bei Lotynų Amerikos jie paplitę. Šiaurės Europoje — kur kas rečiau, ir pokytis vyksta lėtai.
Antra: visiškai popieriaus neatsisako beveik niekas. Šilto oro džiovinimas trunka pusę minutės ar ilgiau, todėl dauguma naudotojų vis tiek nusišluosto. Tik sunaudoja kelis kartus mažiau.
Trečia — kaina. Pilnas išmanusis unitazas kainuoja tiek, kiek nemenkas vonios remontas.
Ir ketvirta, apie ką pas mus verta pasakyti atskirai. Lietuvoje daugelio vonios kambarių sienoje jau kabo higieninis dušelis — pigiausia ir paprasčiausia tos pačios idėjos versija. O mechaninis bidė antgalis, montuojamas po įprasta unitazo sėdyne, kainuoja kelias dešimtis eurų ir montuojamas per pusvalandį, be elektros ir be santechniko.
Būtent nuo šito varianto pradeda beveik visi, kurie paskui pereina prie brangesnių. Jis netinka tik tada, kai unitazo forma nestandartinė arba kai bakelis sumontuotas taip, kad sėdynės nebeįmanoma pakelti iki galo.
Ką verta patikrinti prieš perkant
Trys dalykai nulemia, ar pirkinys taps kasdienybe, ar liks nusivylimu.
Pirmas — vanduo. Pigiausi mechaniniai antgaliai jungiami prie šalto vandens vamzdžio. Žiemą tai jaučiama iš karto. Modeliai su dviguba jungtimi arba su šildymu kainuoja brangiau, bet naudojami kur kas noriau.
Antras — elektra. Išmaniajai sėdynei reikia lizdo šalia unitazo, o daugelio lietuviškų vonios kambarių jame paprasčiausiai nėra. Tai reiškia arba elektriko darbą, arba mechaninį variantą.
Trečias — pats purkštukas. Modeliai su savaiminio išsivalymo funkcija kainuoja daugiau ne be reikalo: purkštuką, kurio niekas nevalo, po pusmečio nesinori nė matyti.
Pats ilgai maniau, kad visa tai yra technikos mėgėjų žaisliukas. Nuomonė pasikeitė ne dėl išmaniojo unitazo su šildoma sėdyne, o dėl už dvidešimt eurų nupirkto antgalio, kurį parsivežiau iš smalsumo.
Po mėnesio ritinėlio spintelėje ėmiau keisti tris kartus rečiau. Jokio judėjimo, jokios revoliucijos — tiesiog šiek tiek kitokia kasdienybė, prie kurios grįžti atgal nebesinori.
