Miesto aikštėje, kur asfaltas ir betonas verda vidurdienio saulėje, prie kuklios molio spalvos plytos oras staiga tampa keliais laipsniais vėsesnis. Jokio kompresoriaus, jokio laido į rozetę. „Nejaugi be elektros?”, — nustembi pirmą kartą išgirdęs.
Tai — „Blocº”, terakotinė vėsinimo plyta, žadanti numušti aplinkos temperatūrą net iki 9 laipsnių. Skamba kaip kondicionierių pakaitalas. Bet tikroji istorija sudėtingesnė.
Kaip veikia molio plyta
„Blocº” sukūrė šveicarų dizaineriai Andrinas Stokeris ir Lucas Schweizeris, ieškodami būdo pažaboti miesto karštį. Prototipas sujungia 3D spausdintus terakotos elementus, mažus saulės energija varomus ventiliatorius ir surinktą lietaus vandenį.
Principas pasyvus ir senas kaip pasaulis. Porėta keramika sugeria vandenį, o pro modulį tekantis oras jį garina — garuodamas vanduo išsineša šilumą. Skirtingai nei įprastas kondicionierius, sistema nenaudoja šaltnešių ir neprašo elektros iš tinklo.
Kodėl būtent terakota
Molis vėsina derindamas du dalykus — poringumą ir šilumos mainus. Jo struktūra sulaiko drėgmę, o ši išgaruoja, kai šiltas oras teka paviršiumi.
Tankiai užstatytose vietose tokia medžiaga švelnina mikroklimatą ir silpnina spinduliuojamą karštį, kurį pėsčiasis jaučia nuo įkaitusių sienų. Terakotos masė slopina ir staigius kaitros šuolius, lėtindama paviršiaus įšilimą pačią karščiausią valandą. Kadangi viskas remiasi paprasčiausia fizika, sprendimas lieka pigus ir mažai teršiantis.
Kur ji tinka labiausiai
Geriausiai plyta pasirodo ten, kur žmonės ir taip renkasi, o vėsos trūksta: kiemuose, viešojo transporto stotelėse, turgaus koridoriuose, mokyklų aikštelėse.
Moduliai gali gulti palei fasadus ar apsaugotus viešų erdvių pakraščius, kur šiltas oras traukiamas per porėtą medžiagą ir čia pat paskirstomas iš naujo. Rajonuose, kur vien asfaltas, betonas ir jokio pavėsio, toks vėsos sluoksnis būtų tikra atgaiva.
Kodėl tai vis dėlto ne kondicionierius
O dabar — sąžininga dalis. „Tai kodėl dar nestovi kiekvienoje aikštėje?”, — kyla klausimas. Nepaisant garsaus pažado, „Blocº” turi rimtų ribų.
Garinimas geriausiai veikia karštame, sausame ore. Kylant drėgmei, jo galia krenta — garuoja lėčiau, šilumos pašalinama mažiau. Rezultatą keičia ir vėjas, ir žmonių srautas, ir vandens prieinamumas, tad skirtinguose kampeliuose plyta veiks nevienodai. Maži saulės ventiliatoriai ir molio moduliai kol kas negali prilygti nuolatinei, kambario lygio kontrolei, kurią duoda kompresorinis kondicionierius.
Taigi tiksliau būtų sakyti ne „pamirškite kondicionierių”, o „štai kur jo galbūt neprireiks”. Plyta puikiai pastiprintų lauko erdves ir sumažintų karščio stresą gatvėje, bet uždarų patalpų nepakeis. Ir čia kyla įdomesnis klausimas: jei tokia paprasta fizika atvėsina aikštę, kur mieste vėsą reikėtų diegti pirmiausia — po stogu ar galiausiai ir lauke, kur jos iki šiol beveik nebuvo?
