Iš pažiūros ji nieko ypatingo — nedidelė, purvinai žalsva, su tamsiomis dėmelėmis. Tačiau mokslininkai ją ką tik įvardijo tarp žalingiausių gėlavandenių žuvų visoje Europoje. Tokią išvadą pateikė mokslo žurnale „Hydrobiologia” paskelbtos apžvalgos autoriai, išnagrinėję net kelis šimtus tyrimų. Kalbame apie nuodėgulinį grundalą (Perccottus glenii), kurį žvejai geriau žino paprastesniu vardu — rotanas.
Iš kur atsirado šis įsibrovėlis
Rotano gimtinė yra toli — Amūro upės baseinas, Kinijos šiaurės rytai ir Korėjos pusiasalis. Praėjusiame amžiuje ši žuvis pateko už savo natūralaus arealo ribų ir pamažu paplito po Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Vengrijos, Vokietijos ir Baltijos šalių vandenis.
Lietuvoje jis toli gražu ne naujokas. Pirmieji nuodėguliniai grundalai mūsų telkiniuose aptikti dar praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje, netoli Lentvario. Nuo tada praėjo apie keturiasdešimt metų, o žuvis spėjo apsigyventi dešimtyse mažų, seklių, augalija apžėlusių ežerėlių ir tvenkinių. Tyrimai rodo, kokia ji paplitusi: iš kelių dešimčių tikrintų smulkių telkinių rotanas rastas maždaug pusėje jų.
Mokslininkai pabrėžia, kad jo arealas plečiasi ir toliau, ir kad tai — vienas sėkmingiausių ir kartu žalingiausių įsibrovėlių Europos gėluose vandenyse.
Kodėl jis toks pavojingas
Didžiausia rotano stiprybė — nepaprastas atsparumas. Jis išgyvena ten, kur kitos žuvys nusibaigtų: vandenyje su labai mažu deguonies kiekiu, staigiai kaistančiuose ar šąlančiuose telkiniuose, net beveik išdžiūvusiose kūdrose ir iki dugno įšąlančiuose vandenyse.
Prie to prisideda ir apetitas. Rotanas yra plėšrūnas tykotojas — pasislėpęs augaluose jis laukia aukos ir suryja viską, ką sugeba apžioti: kitų žuvų ikrus, mailių, varliagyvius. Pritrūkęs maisto, jis nesibodi net kanibalizmo. Mažame telkinyje be stambesnių vietinių plėšrūnų rotanas gali per kelerius metus išstumti arba visiškai išnaikinti kitas žuvis.
Nors atrodo kuklus, gyvena jis ilgai — septynerius, dešimt, o kartais ir iki penkiolikos metų, užauga iki dvidešimties ar daugiau centimetrų ir gali pasiekti pusės kilogramo svorį. Įdomu tai, kad jo mėsa balta ir skani, mažai ašakota, tad kai kurie žvejai jį net vertina lėkštėje. Deja, gardus skonis nė kiek nesumažina žalos, kurią jis daro vandens telkinių gyvybei.
Kaip jis plinta — ir ką gali padaryti žvejys
Svarbiausia žinia ta, kad rotanas plinta daugiausia žmogaus rankomis. Pagrindinis jo kelias iš vieno telkinio į kitą — neteisėtas pernešimas, dažnai net netyčinis. Tik paskui prisideda natūralus plitimas per sujungtas upių sistemas.
Būtent todėl kiekvienas žvejys gali realiai prisidėti prie problemos stabdymo. Nereikia perkelti pagautų žuvų, mailiaus ar masalo iš vieno vandens telkinio į kitą. Nereikia į naują ežerą pilti akvariumo ar gyvašulinio vandens. Tai skamba smulkmeniškai, bet būtent tokios smulkmenos ir lemia, ar naujas telkinys liks sveikas.
Todėl kitą kartą prie vandens verta prisiminti: maža žuvis kartais padaro didžiulę žalą. O skirtumas tarp gyvybingo tvenkinio ir tuščio, išnaikinto telkinio kartais telpa į vieną neatsargiai išpiltą kibirą.
