Perėjau prie rudųjų ryžių maždaug prieš dvejus metus. Priežastis buvo standartinė: daugiau skaidulų, daugiau mineralų, mažiau apdorojimo.
Ką sužinojau vėliau, buvo netikėta.
Būtent tas sluoksnis, kuris rudiesiems ryžiams suteikia visą pranašumą, kartu atneša ir kelias problemas. Ir vieną iš jų išsprendžia paprastas virimo būdo pakeitimas.
Iš kur atsiranda skirtumas
Rudieji ir baltieji ryžiai yra tas pats grūdas. Skiriasi tik tai, kiek jo lieka po apdorojimo.
Rudieji ryžiai išlaiko sėlenas ir gemalą. Baltieji sumalami ir nupoliruojami, todėl šie sluoksniai pašalinami.
Sėlenose ir gemale sutelkta didžioji dalis skaidulų, B grupės vitaminų, magnio ir natūralių aliejų. Todėl rudųjų ryžių maistinių medžiagų profilis platesnis.
Praktikoje tai reiškia ir kitokią tekstūrą: jie kietesni, verda ilgiau, o kvapas ryškesnis, riešutinis.
Skaidulos lėtina virškinimą, todėl gliukozės kiekis kraujyje po valgio kyla tolygiau, be staigaus šuolio. Tai bene pagrindinė priežastis, dėl kurios jie rekomenduojami stabilesnei energijai.
Trys dalykai, apie kuriuos dažniausiai nutylima
Pirmas — laikymas. Sėlenose esantys natūralūs aliejai oksiduojasi, todėl rudieji ryžiai gendo greičiau nei baltieji. Pasenusius atpažinsite iš kartoko prieskonio ir dvokiančio, aliejingo kvapo. Laikyti juos reikia sandariai ir vėsiai, o pirkti mažesnėmis pakuotėmis.
Antras — fitatai. Sėlenose esantys junginiai šiek tiek mažina geležies ir cinko pasisavinimą. Sveikam žmogui tai nereikšminga, bet mitybai, kurioje beveik nėra mėsos, tai verta žinoti. Mirkymas ir gera termika poveikį sumažina.
Trečias — arsenas. Ryžių augalas jo sukaupia daugiau nei kiti javai, o kaupiasi jis būtent išoriniuose sluoksniuose. Todėl rudieji ryžiai jo turi daugiau nei baltieji.
Suaugusiam žmogui, valgančiam ryžius kelis kartus per savaitę, tai nėra problema. Atidžiau į tai žiūrima maitinant kūdikius ir mažus vaikus bei tada, kai ryžiai valgomi kasdien.
Svarbiausia, kad tai išsprendžiama virtuvėje.
Kaip išvirti taip, kad būtų ir skanu, ir švariau
Pirmiausia ryžius reikia gerai perplauti tekančiu vandeniu, kol jis nustos būti drumstas.
Toliau — mirkymas. Kelios valandos ar naktis šaltame vandenyje sutrumpina virimo laiką ir suminkština grūdą.
Svarbiausias žingsnis yra virimas gausiame vandenyje. Vietoj įprasto santykio du puodeliai vandens vienam puodeliui ryžių, imkite šešis ar net aštuonis, virkite kaip makaronus, o vandenį po to nupilkite. Šis būdas pastebimai sumažina arseno kiekį ir jokių kitų trūkumų neturi.
Jei renkatės įprastą būdą, santykis yra maždaug du su puse vandens vienai daliai ryžių — daugiau nei baltiesiems, nes sėlenų sluoksnis lėtina minkštėjimą.
Užvirinkite, sumažinkite kaitrą, virkite uždengtus. Po virimo palikite dar dešimt minučių po dangčiu: garai užbaigia darbą nesuardydami grūdų. Tada išpurenkite šakute.
Ką realiai pasirinkti
Taisyklė, kad rudieji ryžiai visada geriau, yra per paprasta.
Jei valgote ryžius retai, skirtumas nedidelis ir galima rinktis pagal skonį.
Jei valgote juos kelis kartus per savaitę, rudieji duoda daugiau. Tik gaminkite gausiame vandenyje ir laikykite sandariai.
Jei ryžiai yra kasdienis pagrindas, verta juos kaitalioti su grikiais, perlinėmis kruopomis ar bolivine balanda — tada nė vienas produktas nedominuoja.
Yra ir tarpinis variantas, apie kurį pamirštama. Basmati ryžiai — tiek rudieji, tiek baltieji — arseno kaupia mažiau nei daugelis kitų rūšių, o rudasis basmati verda greičiau už įprastus ruduosius ryžius ir nelieka toks kietas.
O patikrinti, ar jūsų pakelis dar geras, galima per penkias sekundes: atidarykite ir pauostykite. Švieži rudieji ryžiai kvepia riešutais. Pasenę — sena aliejine šluoste, ir tada geriau jų nebevirti.
