Vos prapjovę pirmus sezono pomidorus ir agurkus, daugelis išgirsta tą patį įspėjimą: šių dviejų daržovių esą negalima dėti į vieną dubenį. Derinys net gavo pavadinimą — „antivitaminas”. Tariama kaltė krinta agurkų fermentui, kuris tam tikromis sąlygomis gali ardyti pomidoruose esantį vitaminą C. Skamba pavojingai, tačiau virškinimas kur kas sudėtingesnis, nei leidžia manyti toks trumpas gąsdinimas.
Ar tikrai negalima maišyti pomidorų ir agurkų?
Trumpas atsakymas — galima. Abi daržovės pačios savaime yra maistingos: pomidorai duoda vitamino C, K, kalio ir likopeno, agurkai prideda vandens, mineralų ir to paties dažnai minimo fermento — askorbinazės.
Būtent dėl jo derinys ir pramintas „antivitaminu”. Teoriškai askorbinazė gali oksiduoti dalį vitamino C, todėl mišriose salotose organizmas jo pasisavintų truputį mažiau. Bet žodis „truputį” čia esminis. Kalbama ne apie dramatišką praradimą, o apie nedidelį, sunkiai išmatuojamą pokytį.
Kas iš tiesų vyksta su vitaminu C
Laboratorijoje askorbinazė tikrai geba paversti vitaminą C neaktyvia forma. Tačiau lėkštėje sąlygos visai kitos — kiekis, temperatūra ir laikas lemia, ar fermentas apskritai spėja suveikti.
Šviežiai supjaustytos, iškart patiektos salotos beveik nepalieka fermentui laiko. Pomidoras vis tiek atiduoda savo likopeną ir kalį, agurkas — savo mineralus. Net jei dalis vitamino C ir dingsta, patiekalas lieka maistingas kaip visuma.
Todėl labiausiai pagrįsta nuomonė paprasta: nedidelis teorinis nuostolis neatsveria naudos, kurią duoda dvi šviežios daržovės viename dubenyje.
Kaip valgyti, kad nauda liktų
Jei nori išspausti maksimumą, keli paprasti įpročiai padeda labiau nei salotų vengimas. Pjaustyk daržoves prieš pat valgį ir nelaikyk paruoštų salotų ilgai — taip fermentui lieka mažiau laiko veikti.
Derink pomidorus ir agurkus su kitais produktais: lapiniais žalumynais, sveikaisiais riebalais, baltymais, grūdais ar ankštinėmis. Taip ne tik geriau pasisavinami vitaminai, bet ir ilgiau išlieka sotumas.
Ir svarbiausia — nesiremk viena salotų porcija kaip vieninteliu vitaminų šaltiniu. Įvairovė lėkštėje visada nusveria bet kokį pavienį „nesuderinamumą”.
Taigi kitą kartą, kai kas nors prie stalo primins apie „antivitaminą”, gali ramiai pasidėti šakutę ir toliau valgyti. Saikas ir įvairovė daro kur kas daugiau nei bet kuris fermentas dubenyje — ir būtent tai, o ne baimė, laiko lėkštę maistingą.
