„Tai inžinerinis vudu”, — juokdavosi tėtis, laikydamas rankoje paprastą plastikinį kamštelį ir vinį.
Vaikystėje maniau, kad jis kvailioja. Riešutų gliaudytuvas juk yra parduotuvėje. Bet paskui pamačiau, kaip jis vienu smūgiu perskelia graikinį riešutą — švariai, be šukių, be sutraiškyto branduolio.
Ir supratau: tėtis buvo teisus.
Kaip tai apskritai veikia
Paslaptis — jėgos sutelkimas.
Plastikinis kamštelis prilaiko riešutą ir neleidžia jam slysti. Vinis, įkalta per kamštelio sienelę, sukuria vieną tašką, į kurį susitelkia visas smūgis. Vietoj to, kad jėga išsisklaidytų, ji nukreipiama tiksliai į kevalą.
Rezultatas — tvarkingas skilimas, o ne šukių lietus po visą virtuvę.
Ko reikia ir kaip surinkti
Reikės trijų dalykų: nepažeisto standaus kamštelio, pakankamai ilgos vinies ir sunkaus daikto smūgiui.
Kamštelį parinkite pagal riešuto dydį — mažam riešutui mažesnį, kad laikytųsi stabiliai. Vinį įkalkite per šoninę sienelę taip, kad ji liktų tvirta.
„Svarbiausia — pataikyti vieną kartą, o ne daužyti dešimt”, — sakydavo tėtis. „Riešutas mėgsta ramią ranką.”
Įstatykite riešutą po kamšteliu, prilaikykite ir suduokite vieną ryžtingą smūgį.
Vienas triukas, kad būtų dar lengviau
Yra būdas kevalą susilpninti iš anksto.
Prieš gliaudydami pakepinkite riešutus orkaitėje 180–190 °C temperatūroje 15–20 minučių. Šiluma šiek tiek išdžiovina kevalą ir susilpnina vidinį sukibimą.
Atvėsinkite iki kambario temperatūros. Tada net kietesni riešutai skyla tolygiau ir su mažesne jėga.
Kada šis triukas netinka
Sąžininga pasakyti — ne visiems riešutams jis lygiai geras.
Labai smulkūs ar netaisyklingos formos riešutai po kamšteliu slysta, todėl smūgis nueina šonan. Tokiais atvejais paprastas gliaudytuvas patogesnis.
Ir atsargiai su vinimi — jos galas aštrus, todėl pirštus laikykite toliau nuo smūgio taško.
Bet kasdieniam darbui šis mažas įrankis nenuvilia. Kaip sakydavo tėtis: „Geriausi įrankiai negula stalčiuje — jie gimsta iš to, ką kiti išmeta.”
