Senelis niekada nemesdavo nupjautos žolės. Supildavo po obelimis, paskleidžiadavo aplink pomidorus, likučius sumesdavo į kompostą. „Žolė — ne šiukšlė”, — sakydavo. „Žolė — trąša, kuri jau yra tavo kieme.”
Tuo metu tai atrodė kaip taupumas. Dabar aišku — tai buvo protingiausias sprendimas, kurį galima priimti po kiekvieno pjovimo.
Plona danga ant vejos — tylus stebuklas
Sausos, smulkios žolės nuopjovos, paliktos ant vejos po pjovimo, sudaro beveik nematomą sluoksnį. Tas sluoksnis uždengia dirvą. Sulėtina garavimą. Padeda šaknims išlikti vėsesnėms per karščius.
„Kaimynė vis klausia, kuo tręšiu veją”, — šypsojosi viena sodininkė. „Nieko ypatingo. Tiesiog nešluoju to, kas nukrinta.”
Kai nuopjovos suyra — o jos suyra greitai — grąžina maistines medžiagas atgal į dirvą. Azotas, kalis, fosforas. Visa tai, už ką kiti moka parduotuvėje.
Viena sąlyga — žolė turi būti sausa ir smulki. Šlapia, sulipusi masė uždusins ūglius, o ne juos pamaitins.
Surinkta žolė — mulčias be kainos
Kai nuopjovas vis dėlto surenkate — jos irgi neturėtų keliauti į maišą. Plonu sluoksniu paskleidžiamos aplink krūmus, medžius ar lysves, jos veikia kaip mulčias.
Slopina piktžoles. Laiko drėgmę. Apsaugo šaknis nuo tiesioginės saulės. Ir nieko nekainuoja.
Svarbu — naudoti išdžiūvusias nuopjovas. Šviežia, drėgna žolė krūvoje pradeda pūti, skleidžia kvapą ir gali sukelti ligas augalams.
„Aš paskleisdavau šlapią žolę ir stebėdavausi, kodėl po savaitės smirda”, — prisipažino vienas sodininkas. „Dabar palaikau dieną saulėje ir tik tada dedu.”
Kompostas — kai žolės per daug
Jei nuopjovų daugiau nei reikia mulčiui — jos tampa komposto pagrindu. Geriausiai tinka pavėsinga vieta. Dugne — sluoksnis pjuvenų ar šakų. Ant viršaus — iš dalies džiūvusios nuopjovos.
Kas penkias dienas vartykite krūvą. Geras oro patekimas spartina irimą. Per maždaug du mėnesius gausite tamsią, purią, sodrią organinę masę, kuri tiks bet kuriam lysvės kampui.
Komposto nereikia pirkti. Jo pakanka kiekvieną savaitę po vejos pjovimo.
Skystos trąšos — paprasčiau nei skamba
Trečdalis indo užpildomas nupjauta žole. Užpilama vandeniu. Įberiama šlakelį mielių. Paliekama fermentuotis kelias dienas. Praskiedžiama santykiu vienas su vienu — ir laistoma.
Tirpalas maitina dirvą, stiprina augalus ir nekainuoja nė cento.
„Tėvai taip darydavo visada”, — prisiminė kita sodininkė. „Aš ilgai galvojau, kad tai atgyvenęs būdas. Kol nepalyginau savo pomidorų su kaimynės — ji naudoja tik parduotuvines trąšas, o mano derlius buvo geresnis.”
Senelis buvo teisus. Žolė — ne šiukšlė. Ji yra viskas, ko jūsų sklypui reikia. Tiesiog nereikia jos mesti į maišą.
