Puodas ant viryklės. Vanduo lėtai burbuliuoja dvylika valandų. Vištų kojos tirpsta, kol sultinys tampa tirštas, želatiniškas, vos ne standus šaldytuve. Atrodo — grynas kolagenas, kuris keliauja tiesiai į odą ir sąnarius.
Bet taip nėra. Ir čia prasideda ta dalis, apie kurią retai kas kalba.
Ką iš tiesų gauni iš vištų kojų
Šimtas gramų vištų kojų turi maždaug du šimtus kalorijų ir dvidešimt gramų baltymų. Didžioji dalis — I tipo kolagenas, ne raumenų baltymas. Verdant ilgai, kolagenas virsta želatina, o į sultinį patenka aminorūgštys: glicinas ir prolinas.
„Tai geras jungiamojo audinio ingredientas”, — pasakojo mitybos specialistė Vilma. — „Bet tai ne liesos mėsos pakaitalas ir ne kosmetinė priemonė lėkštėje.”
Kojos geriausiai tinka kaip sultinio pagrindas subalansuotame meniu. Ne kaip stebuklas.
Kas nutinka kolagenui skrandyje
Štai kur lūžis. Kolagenas, patekęs į skrandį, nesikelia tiesiai į odą ar sąnarius. Jis suskaidomas į aminorūgštis — tokias pačias, kokias organizmas gautų iš bet kurio baltymo šaltinio.
„Organizmas nežiūri, iš kur atėjo aminorūgštis — iš kojos ar iš krūtinėlės”, — paaiškino Vilma. — „Jis suardo kolageną ir panaudoja dalis ten, kur tuo metu reikia.”
Tai reiškia — kojos prisideda prie bendro baltymų kiekio mityboje. Bet tiesioginio kosmetinio poveikio — glotnesnės odos ar lanksčių sąnarių — mokslas kol kas neparodo.
Kaip kojos atrodo šalia kitų dalių
Vištų širdelės — liesos, turtingos geležies ir B grupės vitaminų. Maistinių medžiagų požiūriu — naudingesnės nei kojos. Kepenys turi stipriausią mikroelementų profilį — ypač vitamino A ir geležies — bet jas vartoti reikia saikingai.
Kakleliai artimesni kojoms: duoda panašų sultinio pagrindą, tik su šiek tiek daugiau mėsos ir kaulo.
Kiekviena dalis atlieka savo vaidmenį. Bet jei tikslas — maistinė vertė, širdelės ir kepenys lenkia kojas gerokai.
Kaip virti kojų sultinį, kad būtų verta
Kojas nuplauti, nukirpti nagus. Užpilti šaltu vandeniu. Virti ant silpnos ugnies — ne smarkiai verdant, o švelniai burbuliuojant. Pridėti svogūno, morkos, lauro lapo, šaukštą acto. Druską — tik pabaigoje.
Aštuonios–dvylika valandų. Rezultatas — skaidrus, tirštas sultinys, kuris šaldytuve sustingsta kaip želė.
Jį galima gerti vieną, naudoti sriuboms, padažams ar vietoj vandens virti ryžius. Atvėsintą — porcijuoti ir užšaldyti.
„Sultinys iš kojų yra puikus dalykas”, — pridūrė Vilma. — „Tik nereikia iš jo tikėtis to, ko jis negali duoti. Tai maistas. Ne vaistas ir ne kremas.”
