Septyni iš dešimties vyresnio amžiaus žmonių, įsigijusių šunį, sako, kad kasdienybė pasikeitė per pirmąsias dvi savaites. Ne dėl pastangų, o dėl to, kad atsirado kažkas, kas laukia prie durų. Bet ne kiekviena veislė tinka ramiam gyvenimo ritmui — kai kurios reikalauja tiek energijos, kad pensininkas pavargsta greičiau nei šuo.
Maži ir tylūs — pirmas pasirinkimas
Jorkšyro terjerai ir maltiečiai yra vieni populiariausių pasirinkimų tarp pensininkų, gyvenančių butuose. Kompaktiški, lengvai prižiūrimi, stipriai prisirišantys prie šeimininko — jie dera prie nuspėjamos, ramios rutinos.
„Man nereikėjo keisti gyvenimo”, — pasakojo vienas pensininkas. „Šuo prisitaikė prie manęs, ne aš prie jo.”
Jorkšyrai sveria tris keturis kilogramus, mieliau ilsisi ant kelių nei bėgioja parke. Maltiečiai panašūs — sekioja šeimininką iš kambario į kambarį, bet jiems pakanka dviejų trumpų pasivaikščiojimų per dieną. Abu lengvai dresuojami ir gerai jaučiasi net mažiausiame bute.
Mopsas — draugas, kuris niekur neskuba
Mopsai turi savybę, kuri pensininkams ypač svarbi — jie tiesiog būna šalia. Nesiveržia į lauką, nereikalauja valandų žaidimų, neišprotėja dėl praleisto bėgimo.
Jų draugiškas, socialus būdas mažina vienatvės jausmą geriau nei bet koks patarimas. Trumpi pasivaikščiojimai, poilsis ant sofos, kartais žaidimas su kamuoliuku — to visiškai pakanka laimingam mopsui. Jie nemėgsta likti vieni, bet ir nereikalauja nuolatinio užsiėmimo — pakanka tiesiog būti tame pačiame kambaryje.
„Mopsas supranta tempą”, — nusijuokė viena veterinarė. „Jis nesiskubina, bet visada šalia. Ir visada žiūri tiesiai į akis.”
Vienintelė svarbi taisyklė — stebėti svorį. Mopsai linkę tuktėti, todėl porcijų kontrolė ir reguliarūs pasivaikščiojimai būtini.
Ramūs vidutinio temperamento draugai
Kavalier King Charles spanieliai ir ši cu — dvi veislės tiems, kas nori ir draugystės, ir saikingo aktyvumo. Kavalierai meilūs, lengvai dresuojami, gerai prisitaiko prie bet kokio dienos ritmo — nuo aktyvaus ryto iki ramaus vakaro ant sofos.
Ši cu gyvena ilgai. Dažnai iki penkiolikos ar net šešiolikos metų. Jie ramūs, kantrūs, patogūs — ir nereikalauja nuolatinio dėmesio, nors visada mielai priima artumą. Jų kailis reikalauja reguliaraus šukavimo, bet daugelis šeimininkų sako, kad tai tampa malonia vakaro rutina, ne pareiga.
Abu tinka ir butui, ir privačiam namui. Pensininkams, kurie ieško šuns, kuris bus šalia, bet nesiveš į centrą, šios veislės siūlo tą ramų vidurio kelią tarp aktyvumo ir poilsio.
Taksas — ištikimas, bet su vienu niuansu
Taksai yra žaismingi, ištikimi ir stipriai prisiriša prie šeimininko. Gyvena dvylika–šešiolika metų, todėl draugystė trunka ilgai ir auga kartu su šeimininku.
Bet yra vienas dalykas, kurį verta žinoti iš anksto — ilgas stuburas reikalauja atsargumo. Svorio kontrolė, atsargus kilnojimas, draudimas šokinėti nuo aukštų baldų. Tai ne trūkumas, o niuansas, kurį reikia priimti kartu su veisle.
„Mano taksas — pirmasis, kuris pasitinka prie durų”, — pridūrė viena pensininkė. „Bet aš žinau, kad negaliu leisti jam šokinėti nuo lovos. Ir tai gerai — abu prisitaikėme.”
Kuris šuo tiktų jums — priklauso ne nuo madų ar draugų patarimų, o nuo vieno paprasto klausimo: koks jūsų dienos ritmas? Atsakykite sau sąžiningai — ir teisingas šuo atsiras savaime.
