Pomidorų daigai iškasti. Gėlių lysvė — kaip kačių tualetas. Šviežiai pasėtos morkos — sujauktos per vieną naktį.
Ir kiekvieną rytą — tas pats vaizdas. Nes kaimynų katė nusprendė, kad jūsų sodas — jos teritorija.
„Bandžiau viską — ir vandenį, ir šūkavimą, ir net oranžines žieveles,” — atsiduso Renata, du sezonus kovojusi su keturiomis apylinkės katėmis. — „Kol supratau, kad veikia ne vienas triukas, o sistema.”
Kvapai, kurių katės nekenčia
Pirmas sluoksnis — aromatas. Katės turi ypač jautrią uoslę, ir kai kurie kvapai joms tiesiog nepakeliami.
Actas, praskiestas vandeniu vienas prie vieno — purškiamas ant takų, tvorų apačios ir lysvių kraštų. Po lietaus — atnaujinti. Efektas — stiprus, bet trumpalaikis, todėl reikia nuoseklumo.
Mėta ir citrinžolė, pasodintos lysvių pakraščiuose — nuolatinis atbaidantis aromatas, kuris tuo pačiu gražiai atrodo ir netrukdo kitiems augalams. Česnakas, susmulkintas ir išbarstytas aplink pažeidžiamas vietas — veikia keletą dienų, kol kvapas išblėsta. Kai kurie sodininkai naudoja ir pipirų mišinį — juodieji pipirai, sumaišyti su citrinos žievelėmis, sukuria aštrų aromatą, kuris katėms nepriimtinas.
„Pasėjau citrinžolę aplink pomidorus,” — pasakojo Renata. — „Katės apeidavo tą plotą lanku. Bet ten, kur citrinžolės nebuvo — vis tiek kasinėjo.”
Todėl vien kvapų nepakanka. Reikia antro sluoksnio.
Paviršius, ant kurio katė nestovės
Katės mėgsta minkštą, purią žemę — todėl ir renkasi jūsų lysves. Pakeiskite paviršių — ir motyvacija dingsta.
Vištų tinklas, ištiestas ant ką tik apsėtos dirvos ir kraštais užlenktas po mulčiu — paprasčiausias ir efektyviausias barjeras. Letenos jaučia pasipriešinimą ir katė traukiasi.
Kankorėžiai tarp augalų. Dygliuotos genėjimo atliekos. Šiurkšti žievė. Visa tai sukuria paviršių, ant kurio katei nemalonu vaikščioti, kasti ir gulėtis. Pakeltos lysvės su aukštesniais kraštais — dar vienas sprendimas, nes katės dažniausiai renkasi lengviausiai pasiekiamą vietą.
Judesys ir garsas — trečias sluoksnis
Vėjalentės, pakabinti CD diskai, šnarantys juostelės — sukuria vizualinį ir garsinį triukšmą, kuris trikdo katės pasitikėjimą vieta. Katė mėgsta ramias, nuspėjamas erdves. Kai sodas tampa „triukšmingas” — ji ieško kitos vietos.
Judesiu aktyvuojami purkštuvai — veiksmingiausias variantas. Katė prisiartina — purkštuvas paleido vandens srovę. Nekenksmingas, bet staigus — vieno dviejų kartų dažnai pakanka, kad katė tą taką aplenktų savaitėmis. Tokie purkštuvai parduodami sodininkystės ir namų ūkio parduotuvėse, kainuoja keliasdešimt eurų ir veikia su baterijomis.
Ko nereikėtų daryti
Niekada nebausti katės fiziškai — tai ne tik neetiška, bet ir neveiksminga. Katė nesusieja skausmo su vieta, tik su jumis. Grįš, kai jūsų nebus.
Nelieisti nuodingų medžiagų — tai nelegalu ir pavojinga ne tik katėms, bet ir kitiems gyvūnams, paukščiams, vaikams.
Nepalikti neuždengtų maisto šaltinių — komposto, paukščių lesalų ant žemės, augintinių maisto dubenėlių lauke. Visa tai traukia kates atgal, net jei kiti atbaidymo sluoksniai veikia. Šiukšliadėžes — sandariai uždaryti. Šiltnamio duris naktį — užverti.
„Dabar sodas ramus,” — šyptelėjo Renata. — „Citrinžolė prie lysvių, tinklas ant daigų, purkštuvas prie tvoros. Katės mato — ir eina kitur. Be jokio konflikto.”
Trys sluoksniai. Kvapas. Paviršius. Judesys. Ir sodas vėl jūsų — be jokio konflikto su kaimynais.
