„Jei turi saulėtą kampą ir normalią žemę — mesk paprastąsias ir bandyk saldžiąsias.”
Tas sakinys iš pokalbio prie tvoros pakeitė visą sezono planą. Iki tol saldžiosios bulvės atrodė kaip kažkas iš Amerikos žurnalo — egzotiška, nepritaikyta mūsų klimatui, nesuprantama. Bet užkliuvo vienas klausimas: o kodėl ne?
Kodėl verta pabandyti
Saldžiosiose bulvėse vitamino A daugiau nei bet kuriame kitame šakniavaisyje. Plius vitaminas C, B6, kalis, manganas, skaidulos. Imuninei sistemai, virškinimui, energijai — viename gumbe viskas.
Bet ne tik mitybinė vertė patraukė dėmesį. Šie augalai natūraliai atsparūs daugumai kenkėjų ir ligų, kurios metų metus kankina paprastąsias bulves. Kolorado vabalai? Jų čia nėra. Bulvių maras? Negresia. Sausra? Saldžiosios ją pakelia geriau nei dauguma daržo kultūrų.
„Paprastąsias reikia purkšti, kauptyti, ravėti — visą vasarą,” — atsiduso draugė, kuri irgi pabandė auginti. — „Saldžiąsias pasodinau ir pamiršau iki rugsėjo.”
Kaip sodinti Lietuvoje
Pagrindinis reikalavimas — šilta dirva. Saldžiosios bulvės sodinamos tik tada, kai žemės temperatūra pakyla bent iki aštuoniolikos laipsnių. Mūsų platumose tai reiškia gegužės pabaigą arba birželio pradžią, kai šalnų pavojus jau praėjęs.
Daigeliai sodinami trisdešimties–keturiasdešimties centimetrų atstumu vienas nuo kito. Geriausia — pakeltos vagos arba kauburiai, nes šilčiau ir geriau drenuojama. Šaknys švelniai paskleidžiamos, stiebas lieka virš žemės. Pasodinus — lengvai prispausti dirvą ir gerai palaistyti.
Saulėta vieta — būtina. Pusės dienos šešėlis jau per daug. Kas turi šiltnamį ar polikarbonatinę pastogę — rezultatai dar geresni, nes saldžiosioms šilumos niekada nebūna per daug.
Daigelius galima užsiauginti patiems — iš vieno gumbo, padėto į drėgną substratą, per porą savaičių išleidžia kelis ūglius, kuriuos atsargiai atskiriate ir sodinate. Arba nusipirkti paruoštų daigelių — Lietuvoje jų pasiūla kasmet didėja, nes susidomėjimas saldžiosiomis sparčiai auga.
Priežiūra — beveik jokia
Kai daigeliai prigyja, saldžiosios bulvės praktiškai rūpinasi savimi. Vijokliai greitai uždengia žemę — natūralus mulčas, po kuriuo piktžolėms vietos nebelieka.
Laistyti reikia tik sausros metu — gausiai, bet retai. Kai vijokliai išsikeroja — laistymą mažinti, nes per daug drėgmės gali sukelti šaknų puvinį. Tręšti smarkiai nereikia — komposto sluoksnis pavasarį, ir pakanka. Azoto perteklius skatina lapų augimą, bet stabdo gumbų formavimąsi, todėl su trąšomis — geriau per mažai nei per daug.
„Visą vasarą neliečiau,” — prisiminė draugė. — „Rugsėjį iškasiau — kiekvienas krūmas turėjo po penkis šešis gumbus. Stambius.”
Derlius ir laikymas
Kai lapai pradeda gelsti ir vysti — laikas kasti. Paprastai tai nutinka po trijų–keturių mėnesių nuo pasodinimo, priklausomai nuo veislės ir oro.
Prieš kasant visą lysvę — bandomasis kasimas iš krašto. Jei gumbai tvirti, lygiu luobeliu, sodrios spalvos — galima imti viską. Jei dar maži — palaukti porą savaičių.
Po iškasimo gumbams reikia „gydymo” — savaitę palaikyti šiltoje, gerai vėdinamoje vietoje, apie 25–30 laipsnių. Tada perkelti į vėsią, tamsią erdvę. Ne šaldytuvą — šaltis gadina ir skonį, ir tekstūrą. Tinkamomis sąlygomis saldžiosios laikosi kelis mėnesius.
Kepti, troškinti, virti sriubai, dėti į salotą — universalesnės nei atrodo. Pirmas sezonas baigėsi su pilnu krepšiu gumbų ir vienu klausimu — kodėl taip ilgai laukiau?
