Ar žinote, kad Europoje egzistuoja banknotas, kurio nominali vertė — nulis eurų? Ne klastotė. Ne žaislas. Oficialus, licencijuotas, su apsaugos elementais ir unikaliu serijos numeriu. Ir vis dėlto — už jį negalima nusipirkti net kavos puodelio.
Skamba kaip absurdas. Bet už šio banknoto slypi istorija, kuri paaiškina, kodėl tūkstančiai žmonių Europoje jų ieško ir kolekcionuoja.
Kaip atsirado banknotas, vertas nieko
Idėja gimė prancūzų verslininko Richardo Faille galvoje. Jis suprato, kad turistai mėgsta apčiuopiamus prisiminimus — bet magnetukai ir atvirukai jau seniai nebeįkvepia. O kas, jei suvenyrą padarytum panašų į tikrą banknotą?
Rezultatas pasirodė geriau, nei kas tikėjosi. Nuo pat pirmojo leidimo banknotai tapo kolekciniais objektais. Kiekvienas vaizduoja konkretų objektą — pilį, paminklą, urvą, katedralą. Spausdinami pagal tikrų banknotų standartus. Su vandenženkliais. Su hologramomis. Su serijos numeriais.
Vienintelis skirtumas — nominali vertė lygi nuliui. Ir būtent tai padarė juos tokius patrauklius.
Oficialus — bet ne pinigai
Čia slypi subtilumas, kurį daugelis supainioja. Banknotas yra oficialiai licencijuotas — tai reiškia, kad jo gamyba patvirtinta, apsaugos elementai tikri, o spausdinimas vyksta pagal reguliuojamą procesą. Bet jis nėra teisėta mokėjimo priemonė. Jokia parduotuvė, joks automatas, jokia kasa jo nepriims.
Kitaip tariant — negalite nuėję į parduotuvę juo atsiskaityti. Bet galite jį turėti, kolekcionuoti, dovanoti ir parduoti. Kai kurie retesni leidimai antrinėje rinkoje kainuoja dešimtis eurų — banknotas, ant kurio parašyta „nulis”, parduodamas už dešimt, dvidešimt ar net daugiau.
Paradoksas? Gal. Bet kolekcionavimo logika niekada nebuvo apie nominalią vertę.
Kodėl žmonės juos kolekcionuoja
Kiekvienas banknotas yra riboto tiražo. Kiekvienas susietas su konkrečia vieta. Ir kiekvienas atrodo tikras — laikydamas rankose sunku atskirti nuo penkiasdešimties eurų kupiūros, jei nežiūri į skaičių.
Kolekcininkams tai veikia kaip kelionių dienoraštis. Vienas banknotas — viena vieta. Pilys Vokietijoje. Katedros Ispanijoje. Urvai Prancūzijoje. Lietuvoje taip pat išleisti keli leidimai — su Vilniaus ir Trakų motyvais. Iš viso Europoje cirkuliuoja šimtai skirtingų dizainų, ir kas kelias savaites atsiranda naujų.
Kai kurie žmonės kolekcionuoja pagal šalis. Kiti — pagal temas: pilys, katedros, gamtos objektai. Treti — tiesiog perka kiekvieną, kurį sutinka kelionėje, kaip bilietą, kuris neišblunka. Ir būtent ta laisvė — jokių taisyklių, jokio „teisingos kolekcijos” formato — daro šį hobį prieinamą bet kam.
Kur jų ieškoti
Banknotai parduodami muziejų parduotuvėse, pilių kasose, turistinių objektų suvenyrų skyriuose ir specializuotose internetinėse svetainėse. Kaina paprastai svyruoja nuo dviejų iki penkių eurų — ne daugiau nei atvirukas ir magnetas kartu. Kai kurie retesni leidimai, ypač pirmieji tiražai, antrinėje rinkoje gali pasiekti ir dvidešimt eurų.
Prieš perkant internetu verta patikrinti pardavėjo reputaciją ir leidimo informaciją — rinkoje pasitaiko ir neoficialių kopijų. Oficialūs banknotai visada turi hologramą, vandenženklį ir serijos numerį.
Kitą kartą kelionėje, praeidami pro muziejaus kasą, sustokite sekundei ir paieškokite akimis mažo stendo su banknotais. Gal ten guli jūsų pirmasis nulis — kuris kainuoja daugiau, nei rodo skaičius ant jo.
