Kas būtų, jei prarastas dantis galėtų tiesiog ataugti? Ne implantas, ne protezas, ne tiltelis — o naujas, biologiškai tikras dantis, išaugęs iš paties žandikaulio. Dar prieš metus tai skambėjo kaip fantastika. Dabar Kioto universiteto ligoninėje trisdešimt vyrų dalyvauja klinikiniame tyrime, kuris bando būtent tai padaryti.
Baltymas, kuris viską stabdo
Žmogaus organizme yra baltymas, vadinamas USAG-1. Jo darbas paprastas — slopinti dantų vystymąsi. Jis moduliuoja signalinius kelius — BMP ir Wnt — kurie embriono vystymosi metu koordinuoja, kur ir kaip formuosis dantys. Kai USAG-1 aktyvus, šie signalai nutildomi. Nauji dantys nebeauga.
Bet japonų tyrėjai paklausė: o kas, jei jį išjungtume?
„Pagalvok apie tai kaip apie rankinį stabdį,” — aiškinau draugui, kuris paklausė, ką reiškia tas straipsnis, kurį pasidalinau. — „Dantų augimo programa tavo žandikaulyje vis dar egzistuoja. Ji tiesiog užblokuota. Šis vaistas bando tą blokadą nuimti.”
„Tai aš galėčiau užsiauginti trečią protinį?” — paklausė jis pusiau juokais.
„Teoriškai — gal net visą eilę.”
Ką parodė gyvūnai
Prieš patekdamas į žmogaus burną, vaistas buvo testuotas su pelėmis ir marmozetėmis — mažomis beždžionėlėmis, kurių dantų sistema artimesnė žmogaus nei pelių. Rezultatai — nauji dantų struktūrų dariniai žandikauliuose be akivaizdaus sisteminio toksiškumo. Organizmas pats pradėjo procesą, kurį USAG-1 buvo sustabdęs — jokios svetimos medžiagos, jokių dirbtinių konstrukcijų. Tiesiog atblokuota tai, kas jau buvo viduje.
Svarbu suprasti — tai ne dantų sodinimas ir ne implantavimas. Tai visiškai kita filosofija. Vietoj to, kad įsuktum titaninį varžtą į kaulą ir ant jo kabintum keramikinį antdėklą, tu leidžiai pačiam kūnui padaryti tai, ką jis iš prigimties moka, bet buvo nustojęs daryti. Skirtumas milžiniškas — ir mediciniškai, ir psichologiškai.
„Tai reiškia, kad mano žandikaulyje vis dar yra programa, kuri gali pastatyti dantį?” — perklausė draugas.
„Būtent. Ji tiesiog išjungta. Ir šitas vaistas bando ją vėl įjungti.”
Kas vyksta Kioto dabar
Tyrimas prasidėjo 2024 metų spalį. Trisdešimt sveikų vyrų nuo trisdešimties iki šešiasdešimt keturių metų, kiekvienas neturi bent vieno danties. Tyrėjai tikrina tris dalykus: saugumą, toleravimą ir tinkamą dozę. Dar ne rezultatą — dar tik ar tai saugu.
Tai svarbu suprasti, nes internete jau skraidė antraštės apie „dantų auginimo revoliuciją”. Realybė kuklesnė ir lėtesnė. Kol kas — tai pirmas žingsnis, kuris turi patvirtinti, kad vaistas nekenkia. Tik po to galima kalbėti apie efektyvumą ir pradėti galvoti apie platesnį pritaikymą.
Kas toliau — ir kam pirmiausia
Jei saugumo duomenys pasirodys palankūs, kitoje eilėje stovi vaikai nuo dvejų iki septynerių metų su įgimta anodontija — būkle, kai vaikas gimsta be dalies dantų. Jiems tai ne kosmetinė, o funkcinė problema — kramtymas, kalba, savivertė.
Komercinis prieinamumas, jei viskas vyks pagal planą, prognozuojamas apie 2030 metus. Šeši metai — daug. Bet odontologijoje, kur implantas kainuoja šimtus eurų ir tarnauja ne amžinai, net tolima perspektyva keičia visą pokalbį apie tai, kaip mes žiūrime į prarastus dantis.
Gal ateityje odontologas nebesakys „reikės implanto”. Gal pasakys: „pabandykime jį užauginti.”
