Kovojau su amarais kaip su nelygia armija. Kasmet tas pats. Birželį pasirodo. Liepą — antra banga. Rugpjūtį — trečia. Pirkau biologinius preparatus. Bandžiau vandens su muilu. Net tabako antpilą uždėjau, nors močiutė tokio nemėgo.
Praeitą vasarą atėjau pas kaimyną Vidą prašyti pasiskolinti laikrodinio replių. Pažiūrėjau į jo obelis. Ant šakų — pakabintas baltas skudurėlis. Drėgnas. Šalia — nedidelis butelio kamštukas su uogiene.
— Vidau, kas čia per ritualas?
Jis nusijuokė. Paaiškino, kad keturiasdešimt metų praleidęs sode, jis du dalykus padaro rugsėjį, ir amarų kitais metais beveik nemato.
Pirmas triukas — skuduras su išrūgomis
Vidas paaiškino, kad amarai rugsėjį deda kiaušinėlius. Jeigu spąstus pakabini būtent tuo metu, dideli tų kiaušinėlių procentai nepasiekia žiemojimo.
Jis paima paprastą neaustinį medžiagos gabalėlį, maždaug delno dydžio. Pamerkia į išrūgas — į tas, kurios lieka pasidarius varškės. Audinys įsigeria pieno baltymus. Tada Vidas pakabina jį ant obels šakos, eilės arčiausiai kamieno.
— Amarai juda link kvapo, — pasakė Vidas. — Tarsi į beržo sulą. Užlipa, prilipa, lieka.
Kas dvi savaites Vidas tą skudurą nuima, išskalbia kitose šviežiose išrūgose, ir pakabina atgal. Per visą rudenį — keturios skalavimo procedūros. Jam užteks vieno litro išrūgų visam sezonui.
Praeitą rudenį uždėjau tris tokius spąstus. Šįmet pavasarį amarų antplūdis buvo pirmąkart per septynerius metus toks lengvas, kad nereikėjo nieko purkšti.
Antras triukas — be jo pirmasis nedirba
Vidas paaiškino dalyką, kurio aš nežinojau. Skruzdės yra amarų sargybiniai. Jos jas paprasčiausiai gano. Amarai išskiria saldžią mediąją medžiagą — meduogą — kurią skruzdės myli. Mainais skruzdės atveža amarus į naujus lapus, gina nuo boružėlių, perneša į žiemos vietas.
— Jeigu nužudai amarus, bet skruzdes paliki, kitais metais jos atneš naujų, — pasakė Vidas. — Reikia tvarkyti abu.
Jo receptas paprastas. Šimtas gramų kaulų miltų, vienas arbatinis šaukštelis boro rūgšties. Sumaišai. Padedi šalia skruzdėlyno. Šalia — mažas plastikinis butelio kamštukas su uogiene. Skruzdės eina prie uogienės, parsineša į lizdą. Per tris dienas kolonija žūsta.
Boro rūgštis veikia per kelis paros — ne taip greitai, kad skruzdės pavojų atpažintų, bet pakankamai veiksmingai, kad mažomis dozėmis paliestų visą koloniją.
Skeptikas, kuris pamatė rezultatą
Pradžioje galvojau, kad Vidas šneka kaip kaimo dėdė su savo paprastomis priemonėmis. Aš juk skaičiau internete apie modernius preparatus. Pirkau tris kartus brangesnius. Niekas neveikė.
Pavasarį, kai obels lapai išsiskleidė švarūs, atėjau pas Vidą su buteliu. Padėjau ant suoliuko. Jis nusijuokė ir tarė:
— Močiutė sakydavo: „Pieno produktas vabzdžiui — tai magnetas. Boro rūgštis skruzdei — tai miegas.” Ji to nemokė knygose.
Ką padaryti šįmet
Rugsėjį pradėk taip. Pasiruošk skudurus iš neaustinės medžiagos — galima nupirkti ritinėlį už kelis eurus. Pamerk į išrūgas. Pakabink ant obelų, slyvų, kriaušių, kur amarai labiausiai jaudinasi. Trys keturi spąstai vienam medžiui — pakanka.
Tuo pačiu metu — boro rūgšties ir kaulų miltų mišinys prie kiekvieno skruzdėlyno. Šalia — uogienės kamštelį. Patikrink po trijų dienų — skruzdėlių aktyvumas turi smarkiai sumažėti.
Kitais metais žiūrėk į obelies šakas birželį. Jeigu lapai kraivėja — yra amarų. Jeigu blizga ir tiesūs — Vidas buvo teisus.
Aš dabar kasmet pakabinu skudurus su išrūgomis. Tai užima penkiolika minučių. Ir užtikrina vasarą be purkštuvo skraidymo po sodą.
