Močiutė vonios kilimėlį skalbdavo kiekvieną šeštadienį. Ji to nelaikė įsitikinimu — tiesiog tokia buvo tvarka. Šeštadienio rytą prie krosnies, baltas emaliuotas kibiras, užvirintas vanduo, skalbimo milteliai. Po pusvalandžio kilimėlis išskleistas ant tvoros saulėje.
Kai pradėjau gyventi savarankiškai, šios tvarkos nesilaikiau. Kartą per mėnesį atrodė pakankamai. Kartais kilimėlis gulėjo ant vonios grindų po pusmetį, kol prisimindavau jį pakelti.
Tada sutikau higienos specialistę Astą, kuri trisdešimt metų dirba ligoninių higienos srityje.
— Vonios kilimėlis pas tave dabar yra nešvariausias daiktas namuose, — pridūrė ji. — Nešvaresnis nei tualeto dangtis, nei kriauklės nutekėjimo anga, nei šiukšlių kibiras virtuvėje.
Skaičiai, kurie neturi prasmės
Britų buities apklausa, kurią Asta paminėjo, parodė nerimą keliantį dalyką. Beveik pusė žmonių vonios kilimėlius skalbia kas dvi savaites arba rečiau. Trylika procentų — vos kelis kartus per metus.
Tai reiškia, kad daugumos namų ūkiuose vonios kilimėlis tampa biologinio užterštumo terpe, kurios mes net nematome.
Kasdien kilimėlis sugeria vandens lašus, plaukus, odos lakeles, muilo nuosėdas. Drėgmė viduje nepasišalina — kilimėlio apatinė pusė liečiasi su grindimis, oras tarp jų neteka. Tai ideali aplinka bakterijoms ir pelėsiui daugintis.
— Po dviejų savaičių kilimėlyje yra daugiau bakterijų nei tualeto dangtyje, — pasakojo Asta. — Po mėnesio — pradeda formuotis pelėsio sluoksnis, kurio nė nematote, bet jis yra. Po dviejų — kvapas pradeda kabotis ore.
Trys priežastys, kodėl būtent kilimėlis
Asta paaiškino, kodėl būtent vonios kilimėlis blogesnis nei kiti vonios paviršiai.
Pirma — drėgmė nepasišalina. Tualeto dangtis išdžiūsta per kelias minutes po naudojimo. Kilimėlis lieka drėgnas valandomis. Bakterijoms tai ideali aplinka.
Antra — organinės medžiagos. Plaukai, odos lakeliai, muilo likučiai patenka į kilimėlį ir lieka tarp pluošto. Bakterijoms tai maistas. Per dvi savaites jos pasiekia milijonų skaičius vienoje kvadratinio centimetro vietoje.
Trečia — riboto oro cirkuliacija. Apatinė pusė visada šlapesnė nei viršutinė. Pelėsis pradeda formuotis būtent ten, kur jo nematome.
Kas savaitę — kodėl būtent toks dažnis
Asta sako, kad savaitė yra ne sutartinis skaičius. Tai biologinis langas.
Bakterijų kolonija per septynias dienas pasiekia tankį, kuriame ji pradeda kelti riziką namų ūkio sveikatai — ypač vaikams ir žmonėms su silpnesnį imunitetu. Iki septintos dienos užterštumas yra valdomas. Aštuntą — pradeda peržengti ribą.
Skalbiant ilga ranka — tas užterštumas neša pavyzdžius. Skalbiant kas savaitę — kolonija nepasiekia tos pavojingos koncentracijos.
— Tai ne perfekcionizmas, — pridūrė Asta. — Tai paprasta matematika.
Kaip teisingai skalbti
Kilimėlis turi būti skalbiamas atskirai nuo rankšluosčių ir drabužių — kryžminė tarša perduoda bakterijas į rankšluostį, kuriuo paskui šluostomės veidą.
Vandens temperatūra — bent šešiasdešimt laipsnių. Žemesnės bakterijų neišžudo.
Po skalbimo kilimėlis turi visiškai išdžiūti prieš grąžinant į vonią. Drėgnas kilimėlis ant grindų — tas pats, kas neskalbtas. Pelėsis grįžta per kelias valandas. Geriausia džiovinti saulės šviesoje arba prie atviro lango.
Trys ženklai, kad jūsų kilimėlis jau peržengė ribą
Asta pasiūlė tris paprastus testus.
Pirmas — kvapas. Pakelkite kilimėlį ir prikiškite jį prie nosies. Jei jaučiate šlapumo arba pelėsio kvapą — užterštumas perėjo ribą.
Antras — apatinė pusė. Pavartykite kilimėlį. Jei matote tamsius dėmes, žalią spalvą, juodus taškus — tai pelėsis. Skalbimas vienąkart jį dažnai nebepašalina.
Trečias — laikas. Kada paskutinį kartą jį skalbėte? Jei atsakymas „nepamenu” — pirmieji du testai beveik garantuoti.
Močiutė nesakydavo nieko apie biologines kolonijas. Bet ji žinodavo tai, ką ligoninės higienos specialistai dabar moko per kursus. Šeštadienio rytas. Kibiras karšto vandens. Kilimėlis išplautas, paskleistas ant tvoros saulėje. Penkios kartos prieš mus tai darė be jokių apklausų — o mes su visais duomenimis darome blogiau.
