Kambaryje šalta. Šiurpuliai per nugarą. Pojūtis, kad kažkas stovi už nugaros, nors aiškiai matai — niekas nestovi.
Senas namas. Senas rūsys. Senas pasakojimas, kad „čia kažkas vaikšto naktimis”.
Akustikos tyrėjas Saulius savo studentams šitą scenarijų aprašo dažnai. Tada paklausia paprastą klausimą:
— O kur šiame name yra šildymo sistema?
Klausimas atrodo nesusijęs. Bet jis veda link tyrimo, kuris prieš du dešimtmečius pakeitė tai, kaip mokslininkai supranta vaiduokliškus išgyvenimus.
Scena — kambarys prieš ir po
McGill universiteto tyrime trisdešimt šeši savanoriai sėdėjo specialiame kambaryje. Klausė foninės muzikos. Nieko įtartino — paprasta pop kompozicija, vidutinio garsumo.
Pirmoje grupėje kambarys buvo kaip įprasta. Antroje — į kambarį buvo įvestas papildomas garsas: aštuoniolika hercų. Tas dažnis žmogaus klausai yra žemiau girdimumo ribos. Niekas nieko negirdi. Bet kūnas — reaguoja.
Po dvidešimties minučių abi grupės buvo paprašytos užpildyti anketą. Pirmoji — vidutiniai vertinimai. Antroji — žymiai daugiau pranešimų apie nerimą, šiurpą, jausmą, kad „kažkas yra ne taip”.
Seilėse — išmatuojamai padidėjęs kortizolio kiekis. Tas pats stresinis hormonas, kuris keliasi, kai gresia pavojus. Tik šiame kambaryje pavojaus nebuvo. Tik garsas, kurio nematai ir negirdi.
Mokslas — kodėl būtent aštuoniolika hercų
Žmogus girdi tarp dvidešimties hercų ir dvidešimties tūkstančių hercų. Žemiau šios ribos — infragarsas. Negirdimas, bet jaučiamas.
Infragarsas keliauja per oro spaudimo svyravimus. Tie svyravimai, vibruodami su žema dažnumu, perduoda energiją tiesiai į kūną — į krūtinės ląstą, į akis, į vidaus organus.
Aštuoniolika hercų yra ypatingas dažnis. Jis sutampa su žmogaus akies obuolio rezonanso dažniu. Akiai pradeda virpėti tiesiogiai. Mažesni jautrumai — bet pakanka, kad regėjimo lauke atsirastų neryškūs šešėliai, kuriuos smegenys interpretuoja kaip „kažkas judėjo”.
Pridėk kortizolio padidėjimą. Pridėk šaltai paliestą odą. Pridėk netikrą šešėlį akies kampe.
Štai tau ir vaiduoklis.
Praktika — kur tas garsas iš tikrųjų atsiranda
Saulius paaiškino, kodėl tam tikruose namuose pranešimų apie „dvasias” yra daugiau.
Senstantys vamzdžiai. Vandentiekio sistema, dirbanti su tam tikra slėgio amplitude, gali skleisti infragarsą. Ypač naktį, kai kiti garsai nutilsta.
ŠVOK sistemos. Senesni ventiliatoriai. Kompresoriai. Visi gali generuoti žemo dažnio vibracijas, kurios sklinda per pastatą.
Eismas. Gretimas šosos. Geležinkelis. Net jei „nematomas” — vibracijos pasiekia rūsį.
Konstrukciniai elementai. Netinkamai įsitvirtinusios sienos. Atsipalaidavę grindlentės, kurios rezonuoja su gretimo kambario garsais.
Dauguma šių šaltinių žemo dažnio garsą skleidžia ne nuolat, o ciklais. Štai kodėl „vaiduokliškas” pojūtis ateina ir praeina — kažkokios sistemos įsijungimas, paskui išsijungimas.
Niuansai — ką galima padaryti namie
Pirmas patarimas — atkreipti dėmesį, kada būtent atsiranda tas pojūtis. Vis tas pats laikas? Tikriausiai sistema, kuri įsijungia tuo metu.
Antras — fiziškai pasitraukti iš kambario. Jeigu pojūtis dingsta kitoje patalpoje — tai tikrai aplinkos efektas, ne psichologinis.
Trečias — patikrinti, ar šalia nėra kažkokio dirbančio prietaiso. Šaldytuvas, šildymo siurblys, oro kondicionierius. Jei galima — išjungti, palaukti dvidešimt minučių, įvertinti.
Ketvirtas — daiktai, kurie aiškiai padeda. Storos užuolaidos. Kilimas. Knygų lentyna palei sieną. Visi sugeria garsą. Sumažina infragarso intensyvumą.
Senelio žinojimas, kuris dabar moksliškai paaiškintas
Mano senelis sako, kad jo namuose „vienas kambarys buvo blogas, kitas — geras”. Niekada nepaaiškino, kodėl. Tiesiog šitą žinojo iš jausmo.
Dabar žinau. Tas „blogas” kambarys buvo virš rūsio, kuriame buvo seni vandentiekio vamzdžiai. Senelis to nemąstė, bet jautė. Vakarais ten netraukė skaityti — tiesiog „nepatogu”.
Senolių žinojimas dažnai ateina prieš mokslinį paaiškinimą. Jie nematuoja kortizolio. Jie tik žino, kad „čia gerai sėdėti, o čia — ne”. Ir dažnai būna teisūs.
McGill tyrimas tik patvirtino tai, ką močiutės sakydavo: „Eik į kitą kambarį.” Tas atsakymas, žiūrint per akustikos prizmę, yra tobulas.
