Pernai per dvi savaites netekau pusės svogūnų derliaus. Iš dvylikos lysvės metrų, į kuriuos pavasarį sodinau, į rudens kibirą surinkau gal šešis. Likę svogūnėliai supuvo žemėje, šaknys virto sliekiškomis tuneliuotomis masėmis, o ištraukus krūmą iš jo iškrisdavo riebi balta lerva.
Tada dar nežinojau, kad svogūninė musė per metus išaugina dvi kartas — birželio ir liepos. Ir kad pirmoji karta yra ta, kuri padaro didžiausią žalą, jei nieko nedaroma.
Šįmet pradėjau kitaip. Birželio pradžioje, kai dar nebuvo jokių žalos požymių, paruošiau amoniako tirpalą.
Keturiasdešimt mililitrų — viskas, ko reikia
— Per daug žmonių laukia matomos žalos, — paaiškino kaimynas Justas, kuris jau dvidešimt metų augina svogūnus pardavimui. — Bet kai pamatai vystančius lapus, lervos jau valgė tris savaites.
Justas paprastas amoniakas iš vaistinės. Į standartinį dešimties litrų vandens kibirą įpyla keturiasdešimt mililitrų skysčio. Skystis per kelias sekundes aštriai pakvimpa, todėl maišyti reikia lauke arba prie atviro lango.
Tirpalas pilamas į purkštuvą ir kruopščiai purškiamas tiek ant svogūnų lapų, tiek ant aplinkinės dirvos. Lapija sugeria veikliąsias medžiagas, o žemė tampa nepalanki musėms dėti kiaušinius.
— Jos nemiega ant lapo, — pridūrė Justas. — Jos eina prie šaknies. Todėl reikia laistyti, ne tik purkšti.
Antras kartas po keturiolikos dienų
Vienas purškimas neužtenka. Svogūninės musės gyvenimo ciklas tęsiasi maždaug dvi savaites — kiaušinis, lerva, lėliukė, suaugęs vabzdys. Jei birželio viduryje pakartosi apdorojimą, sutrikdai antros kartos atsiradimą liepą.
Pirmas purškimas — birželio pradžioje arba viduryje. Antras — po keturiolikos dienų. Tai viskas, ko reikia, kad pirmoji karta neišgyvena, o antroji nė nespėja įsikurti.
— Kai darai dukart, į liepą ateini su tuščia lysve nuo musių, — pasakojo Justas. — Kai darai vienąkart, jos sugrįžta su atsarga.
Pelenai — antroji gynybos linija
Šalia amoniako Justas naudoja medžio pelenus. Kas antrą dieną dvi savaites jis lengvai pabarsto plonu sluoksniu palei svogūnų eilutes. Pelenai sukuria nepalankią aplinką lervoms, o tuo pačiu praturtina dirvą kaliu, kuris svogūnams reikalingas formuojantis galvelei.
— Močiutė taip darydavo, kai amoniako dar nė nebuvo parduotuvėje, — pasakojo Justas. — Iš krosnies pelenus laikydavo kibirėlyje, ir kas trečią dieną pabarstydavo. Sakydavo, kad žemė pati žino, ką daryti, jei jai duosi tinkamų ingredientų.
Pelenai veikia per septynias iki dešimties dienų. Tai ne pakaitalas amoniakui, o jo papildymas — dvi gynybos linijos vienoje lysvėje.
Sėjomaina ir morkos — trečias sluoksnis
Ilgalaikė apsauga nuo svogūninės musės reikalauja dar vieno dalyko. Justas kasmet keičia svogūnų sodinimo vietą — tą patį sklypą jis grąžina svogūnams ne anksčiau kaip po trijų metų. Tai sutrikdo musės gyvenimo ciklą, nes kiaušinėlių lervos žiemoja dirvoje ir laukia kitos svogūnų sėjos.
Šalia svogūnų lysvės jis sodina morkas. Morkų lapai išskiria kvapus, kurie atstumia svogūnines muses, o svogūnų kvapas atstumia morkines muses. Tai senas darželininkų triukas, žinomas dar nuo praeito amžiaus pirmosios pusės.
— Tu nesusprendi šito vienais metais, — atsiduso Justas vakarop, kai vaikščiojome jo lysvėse. — Tu nuspręsi per trejus. Pirmais metais sumažėja, antrais — beveik nelieka, tretais — jau gali pamiršti, kad kažkada turėjai problemą.
Pažvelgiu į savo šįmetinę lysvę. Lapai sodriai žali. Nė vieno suvytusio.
— Senelis sakydavo, kad žemė atsidėkoja tam, kuris ją gerai supranta, — pridūrė Justas. — Ir jis niekada nesakydavo to apie tuos, kurie ieško greito sprendimo.
