Tikriausiai man buvo aštuoneri, kai močiutė pirmą kartą sustabdė mane darže. Ėjau su kastuvu rauti kiaulpienių – mokytoja dailės pamokoje pasakė, kad tai paprasčiausios piktžolės, kurias reikia naikinti. Buvau įsitikinęs, kad darau gerą darbą. Močiutė pažiūrėjo, tyliai priėjo ir paėmė iš manęs kastuvą.
„Kiaulpienė ne piktžolė, vaikeli. Tai auksas, jei moki naudoti.”
Tada nesupratau. Galvojau – močiutė tiesiog gaili augalo, kaip gaili paukščio, kurio nieks neklauso. Praėjo dvidešimt metų, ir tik šį pavasarį agronomė dr. Rita Žukauskienė, ASU dirvožemio mokslo katedros docentė, paaiškino tai, ką močiutė žinojo intuityviai.
„Kiaulpienių šaknys turi azotą fiksuojančias bakterijas,” – sakė ji. – „Be to, mobilizuoja mikroelementus, kurių augalai kitaip nepasiekia – cinką, manganą, geležį. Žiedai ir lapai pilni kalio, fosforo, vario. Tai tikra trąša, ne metafora. Senolės tai žinojo iš patirties, mokslas tai patvirtino tik prieš kelis dešimtmečius.”
Kaip močiutės receptas tapo mano sezono lūžiu
Močiutė tai darydavo paprastai: kibire sumetdavo tris kilogramus susmulkintų kiaulpienių (be sėklas turinčių žiedynų – kad jos neplistų darže), užpildavo dešimčia litrų vandens ir laikydavo dvi savaites šiltame šešėlyje. Kibirą uždengdavo plona skarele, niekada sandariu dangčiu.
„Mikrobai turi kvėpuoti,” – sakydavo ji. – „Sandariai užkimši – supus, ne susifermentuos. Skirtumą jausi pagal kvapą.”
Šį pavasarį padariau viską pagal jos schemą. Pirmąją savaitę kibire kunkuliavo nedideli burbuliukai – mikrobai dirbo. Po dviejų savaičių skystis pasikeitė: tamsiai žalsvai rusvas, kvepėjo stipriai, bet gyvai – ne pūvimu, o kažkuo panašiu į miško samanas. Atskiedžiau santykiu vienas penki ir paliejau po šaknimis kas dešimt dienų. Antroje sezono pusėje – santykiu vienas dešimt, kas dvidešimt dienų.
Po mėnesio pomidorai išleido kone dvigubai daugiau šoninių šakelių nei pernai. Lapai patamsėjo, sustorėjo, krūmai atrodė tvirtesni nei kada nors anksčiau. Agurkų lapai pasidarė kone juodai žali, kekės susunkėjo, žiedų atsirado tiek, kad nespėjau jų skaičiuoti. Kaimynas Vidas užėjo pažiūrėti ir paklausė: „Kuo tu dabar tręši? Atrodo geriau nei mano lysvė, ir aš pirkau brangiausias trąšas.” Pasakiau – kiaulpienėmis. Jis pažiūrėjo, papurtė galvą ir nusijuokė: „Žmona pernai visas išraviojo, kraukles ant jų darė. Šiemet liepsiu palikti.”
Dr. Žukauskienė paaiškino dar vieną dalyką, apie kurį močiutė net neminėjo: „Šaknys svarbesnės nei lapai. Užpilkite šviežias kiaulpienių šaknis vandeniu atskirai – per kelias dienas gausite mikroorganizmų tirpalą, kuris veikia kaip Azotofitas. Tik visiškai nemokamai.”
Iš pomidorų lysvės pririnkome dvigubai daugiau nei praėjusiais metais. Agurkų – dar daugiau, vos spėjome juos rinkti ir konservuoti. Bulves tręšiau tik kiaulpienėmis – pirmas sezonas per visą gyvenimą be pirktų trąšų. Sąskaita už trąšas: nulis eurų.
Sesuo paskambino rugpjūtį, kai kažkas iš giminių jai papasakojo. „Kiaulpienės? Tikrai veikia? Ne pokštas?” Pabandė. Po mėnesio atsiuntė nuotrauką – pomidorų lysvė lūžinėjo nuo svorio. Parašė vieną sakinį: „Močiutės reikėjo klausyti dar prieš dvidešimt metų.”
Močiutės jau seniai nebėra. Bet kiekvieną pavasarį, kai darže pamatau pirmą geltoną kiaulpienės žiedą tarp lysvių, atsimenu jos žodžius:
„Ne piktžolė, vaikeli. Auksas.”
