Kai buvau vaikas, močiutės darže augo gvazdikai, kurių niekas negalėjo pavadinti vardu – tiesiog „tie raudoni” ir „tie balti su kraštais”. Ji niekada nepirko sėklų iš katalogų. Tiesiog augino tai, ką kažkas kažkada padovanojo.
Prieš trejus metus nusprendžiau pabandyti kitaip. Perskaičiau apie retas veisles, kurių dauguma sodininkų net nepažįsta. Pasodinau tris – ir šiandien mano priekinis kiemas atrodo taip, kad praeiviai sustoja, traukia telefonus ir fotografuoja. Agronomė Daiva Paulauskienė, su kuria konsultavausi, pasakė tiesiai: „Šios veislės reikalauja dėmesio, bet grąža – nepalyginama su paprastais hibridais.”
Pirmoji – Dono gvazdikas. Vienintelė laukinė rūšis, žydinti šviesiai geltonais žiedais su nėriniuotais, dantytais vainiklapiais. Žydi nuo birželio iki rugpjūčio, ir ta spalva darže atrodo taip, lyg kas būtų įliejęs saulės ten, kur paprastai vyrauja rausvos ir raudonos. Daiva perspėjo: „Jam reikia labai gerai drenuojamo, žvyringo grunto ir pilnos saulės – kitaip spalva blanksta.”
Antroji – adatinis gvazdikas. Sudaro tankius alpinius kilimus su kvapniais baltais žiedais, kurie iš tolo primena miniatiūrinę sniego drobę. Idealiai tinka alpinariumams. „Smėlingas substratas, minimaliai organikos, puikus drenažas,” – vardijo Daiva. – „Jei per žiemą susikaups drėgmė – pūva. Bet jei vieta teisinga, auga dešimtmečiais.”
Trečioji veislė, nuo kurios neatitrauksite akių
Galvinis gvazdikas formuoja stambius purpurinius žiedynus ant penkiasdešimties centimetrų stiebų. Jie atrodo architektūriškai – tarsi kas būtų suprojektavęs kiekvieną žiedą atskirai. Žemyninis klimatas jam puikiai tinka, o Daiva pridūrė, kad šis gvazdikas geriausiai dera su Šabo veislėmis, kurių pusiau pilnaviduriai žiedai žydi iki vėlyvo rudens.
Visoms trims veislėms bendra viena taisyklė: nuolat šalinkite nuvytusias galvutes – tai pratęsia žydėjimą savaitėmis. Tręšimas – minimaliai azoto, daugiau kalio. „Azotas augina lapus, kalis – žiedus,” – trumpai apibendrino agronomė.
Grenadino ir kinų gvazdikai papildo kompoziciją: kompaktiški, gausiai žydintys, su savitais vainiklapių kraštais. Juos sodinu priekiniame apvade, o didesnes veisles – antrame plane.
Kai pavasarį viskas sužydi, kiemas atrodo ne kaip sodas, o kaip botanikos ekspozicija. Daiva kartą pasakė: „Retų veislių gražiausia savybė – jos verčia žmones sustoti. O tai reiškia, kad sodininkystė pavyko.”
