Senas žvejys, su kuriuo dalijomės valtimi praėjusį liepą, pamatė mano dėžutę su sliekais ir tyliai pajuokavo: „Tu vis dar meškere tą patį, ką mano senelis meškerė prieš karą?” Iš savo kuprinės ištraukė sulamdytą „Lietuvos ryto” gabalą ir pridūrė: „Žiūrėk, ką reikia daryti, kai vandenyje +26 laipsniai.”
Tą vakarą supratau, kodėl jo kibire buvo aštuoni lynai, o manajame – du.
Kodėl masalo prarasta galia vasarą
Karštą vasarą vanduo sušyla iki temperatūros, kurioje žuvų medžiagų apykaita sulėtėja. Paprastas sliekas arba varlinis tampa nepakankamu dirgikliu – žuvis jį pamato, bet nesiryžta arba praplaukia pro šalį.
Laikraštis veikia kitaip. Įmetus jį į vandenį, popierius pradeda drėkti, skaidytis ir išleisti smulkias celiuliozės daleles. Jos sudaro drumzliną debesėlį – tokį, kuris atrodo kaip natūralus maisto šaltinis.
„Žuvys iš šešių metrų atstumo mato tą drumsmą,” – aiškino žvejys Rimas, kuriam maždaug septyniasdešimt metų. „Plaukia pažiūrėti, kas čia per puota. O tu jau lauki su kabliuku.”
Paprasta paruošimo technika
Reikia pasiruošti namie – užtrunka penkias minutes. Paimu kelis laikraščio lapus (nebūtinai naujus, svarbu – ne spalvotus priedus), sulenkiu į kompaktiškus kamuoliukus, kiekvieno dydis maždaug kaip riešuto. Truputį sudrėkinu vandeniu, kad išlaikytų formą.
Svarbu – ne permirkyti. Jei popierius sušlapo iki klampos, jis suskils dar kuprinėje.
Atvykęs prie vandens, kamuoliukus įmeti į vietą, kur planuoji meškerioti. Per kelias minutes popierius pradeda skaidytis, dalelės pasklinda po vandenį, kvapas sklinda toliau.
„Nebesekioju žuvų – jos pačios ateina,” – juokėsi Rimas.
Ką iš tiesų veikia šis metodas
Celiuliozė, skildama vandenyje, išskiria organines medžiagas, kurios stimuliuoja žuvų uoslės receptorius. Drumstuose ežeruose, kur regimumas mažas, toks cheminis gradientas tampa stipresnis dirgiklis nei matomas masalas.
Po kelių valandų prie laikraščio „debesies” pradeda rinktis mikroorganizmai ir zooplanktonas. Popierius virsta realiu maisto šaltiniu – nebe iliuzija, o vieta, kur tikrai yra ką pavalgyti.
Kaimynas Tomas, kuriam pasakiau apie šį triuką, iš pradžių nepatikėjo: „Tu mane vilioji.” Po dviejų savaičių paskambino: „Parvežiau tiek karosų, kad žmona piktinasi – kur dėti.”
Kur šis metodas neveikia
Ne viskas taip paprasta. Šaltuose vandenyse (pavasarį, vėlų rudenį) popieriaus skaidymasis vyksta lėtai – efektas silpnas. Švariuose, skaidriuose ežeruose žuvys laikraštį mato kaip svetimkūnį, o ne maisto šaltinį.
Rimas pabrėžė: „Tai vasaros triukas. Ir tik ten, kur vanduo jau drumzlinas. Kristaliniame ežere savo „Valstiečių laikraštį” laikyk kišenėje.”
Metodas dirba su plaukikais, karosais, karpiais, kuojomis – visaėdėmis ir dumbluotoje vandenyje mintančiomis rūšimis. Lydekoms ar ešeriams, kurie medžioja vizualiai, laikraštis – beprasmis.
Klaidos, kurios pasmerkia dieną
Per daug popieriaus – pirmoji klaida. Jei įmeti penkis kamuoliukus į mažą įlanką, vanduo tampa neperregimas, žuvys tiesiog dezorientuojasi ir išplaukia.
Spalvoti laikraščiai ir reklaminiai leidiniai – antra klaida. Juose daug chemiškų dažų, kurie ne pritraukia, o atbaido. Renkis tik pilkai baltą spaudos popierių.
Trečia klaida – palikti kamuoliukus per ilgai vandenyje prieš meškeriojant. Po kelių valandų karštyje popierius pradeda pūti, išsiskiria vandenilio sulfidas – tas „supuvusių kiaušinių” kvapas. Žuvys jį supranta kaip mirties signalą ir traukiasi.
„Kamuoliuką įmetei – per penkiolika minučių pradėk,” – primena Rimas. „Nelauk, kol ežeras pradės dvokti.”
Dabar į žvejybą einu su dviem dalykais – meškere ir susuktais „Lietuvos rytais”. Kai kaimynai klausia, ką tenai vežu kuprinėje, tik šyptelėjau. Tegul klausia.
