Kai pirmą kartą pamačiau antraštę apie „deguonies pabaigą Žemėje”, širdis sustojo. Paskui perskaičiau smulkiau – ir pajutau palengvėjimą. Ir kartu – nuostabą, kokia sudėtinga mūsų planeta.
Taip, deguonis Žemėje kada nors baigsis. Bet „kada nors” – tai maždaug po milijardo metų.
Ką iš tikrųjų nustatė mokslininkai
NASA tyrėjai modeliavo Žemės atmosferos evoliuciją. Išvada: per ateinantį milijardą metų Saulė palaipsniui ryškės, o tai sukels grandininę reakciją.
Stipresnė Saulės radiacija pagreitins CO₂ molekulių skaidymąsi. Be CO₂ augalai negalės vykdyti fotosintezės. Be fotosintezės – nebus deguonies gamybos.
„Palauk,” pasakė žmona, kai papasakojau. „Tai reiškia, kad miškai išnyks?”
„Taip. Bet po milijardo metų.”
„A. Tai gerai.”
Kaip veikia šis procesas
Paaiškinimas paprastas, nors skamba bauginančiai.
Saulė – kaip ir visos žvaigždės – palaipsniui intensyvėja. Per milijardą metų ji bus maždaug dešimt procentų ryškesnė. Stipresnė radiacija paspartins cheminius procesus atmosferoje.
CO₂ molekulės skylis greičiau, nei augalai spėja jas panaudoti. Fotosintezė sulėtėja, paskui sustoja. Miškai miršta. Deguonies gamyba baigiasi.
Tuo pačiu metu auga metano koncentracija. Ozono sluoksnis nyksta. UV spinduliuotė pasiekia paviršių.
Galų gale – Žemė tampa anaerobine planeta, kurioje sudėtinga gyvybė neįmanoma.
Kodėl tai svarbu žinoti
„Bet jei tai po milijardo metų – kam apie tai kalbėti?” klausė draugas, kai papasakojau.
Geras klausimas. Atsakymas – kontekstas.
Šie tyrimai padeda mokslininkams suprasti, kaip planetos evoliucionuoja. Kaip atpažinti gyvybei tinkamas planetas kituose žvaigždžių sistemose. Kokius biosignalus ieškoti.
„Žemė turi galiojimo terminą,” sakė vienas iš tyrėjų. „Tai nekeičia mūsų kasdienos, bet keičia, kaip suprantame savo vietą kosmose.”
Perspektyva, kuri ramina
Milijardas metų – neįsivaizduojamas laikas.
Prieš milijardą metų Žemėje gyveno tik vienaląsčiai organizmai. Dinozaurai išnyko prieš 66 milijonus metų – tai tik šeši procentai to laiko.
Žmonija egzistuoja maždaug 300 000 metų. Civilizacija – apie 10 000 metų.
Per milijardą metų arba išnyksime patys, arba tapsime kažkuo visiškai kitu, arba paliksime Žemę. Bet kuriuo atveju – dabartiniai rūpesčiai nublanksta.
Ką tai keičia dabar
Grįžau namo ir pažiūrėjau pro langą. Medžiai žaliavo, dangus buvo mėlynas, oras – pilnas deguonies.
Viskas tęsis dar labai labai ilgai.
Bet kažkaip šis tyrimas privertė labiau vertinti tai, ką turime. Kiekvieną įkvėpimą. Kiekvieną žalią lapą. Kiekvieną saulėtekį.
Sūnus, kuriam papasakojau supaprastintą versiją, paklausė: „Tai mums nereikia nerimauti?”
„Dėl deguonies – ne. Dėl klimato – taip. Bet tai jau kita istorija.”
Jis linktelėjo ir grįžo prie savo reikalų.
Kartais didžiausios kosmoso perspektyvos primena, kas iš tiesų svarbu. Ir kas – ne.
