Žiūrėjau pro langą į šviesų dangų, kai vėl juos pamačiau – mažus, skaidrius siūlelius, kurie tarsi plaukiojo ore. Bandžiau sužiūrėti tiesiai – jie pasislinko. Pažvelgiau į šoną – jie sekė paskui.
Dvidešimt metų galvojau, kad man kažkas negerai su akimis. Kol oftalmologė Giedrė paaiškino, kas iš tikrųjų vyksta.
Jie nėra gyvi – nors taip atrodo
„Tai vadinasi plūduriukai,” – pasakė Giedrė per apžiūrą. „Lotyniškai – Muscae volitantes. Ir jūs tikrai nesate viena – juos mato 76 procentai žmonių.”
Septyniasdešimt šeši procentai. Beveik keturi iš penkių.
„Tai ne kirminai ir ne parazitai,” – nusišypsojo ji, matydama mano veidą. „Tai tiesiog audinių fragmentai, baltymai ir kartais raudonųjų kraujo kūneliai, kurie plaukioja jūsų akies viduje.”
Dvidešimt metų nerimauti – o tai tiesiog anatomija.
Kaip jie atsiranda
Giedrė paėmė akies modelį ir parodė: „Tarp lęšio ir tinklainės yra stiklakūnis – tokia želė. Joje plaukioja mažos dalelės.”
Kai šviesa patenka į akį, tos dalelės meta šešėlius ant tinklainės. Smegenys tuos šešėlius interpretuoja kaip objektus – ir mes matome „kirminukus”.
„Todėl jie juda kartu su akimis,” – paaiškino ji. „Jūs pažvelgiate į šoną – skystis pajuda – dalelės pasislenka. Atrodo, kad jie gyvi. Bet tai tik fizika.”
Kodėl juos matau tik tam tikru metu
„Šviesus dangus, balta siena, sniego laukas,” – vardijo Giedrė. „Kai fonas vienodas ir šviesus – šešėliai ryškesni.”
Prisiminiau: taip, būtent tokiomis aplinkybėmis juos ir pastebiu. Tamsioje patalpoje – niekada.
„Tai ne todėl, kad jų nėra,” – paaiškino ji. „Tiesiog kontrastas per mažas, ir smegenys jų neužfiksuoja.”
Tie šviesos blyksniai – jau kita istorija
„O kartais matau ir šviesų blyksnius,” – pasakiau. „Ar tai irgi plūduriukai?”
Giedrė papurtė galvą: „Ne. Blyksniai – kitas reiškinys. Tai baltieji kraujo kūneliai, judantys tinklainės kapiliaruose.”
Ji paaiškino, kad kai žiūrime į mėlyną dangų, baltos ląstelės sugeria mažiau šviesos nei raudonosios – ir matome tuos judančius taškelius.
„Tai irgi normalu,” – pabrėžė ji. „Bet svarbu atskirti.”
Kada tikrai reikia sunerimti
„Klausykite atidžiai,” – Giedrė tapo rimtesnė. „Jei staiga pamatote daug naujų plūduriukų – dešimtis ar šimtus – ir kartu šviesos blyksnius, ir dar prarandate dalį regos lauko – skubiai pas gydytoją.”
Tai gali reikšti tinklainės atitrūkimą – rimtą būklę, kuriai reikia greitos pagalbos.
„Taip pat jei buvo akies trauma, jei jaučiate skausmą, jei regėjimas pasikeitė per kelias valandas,” – vardijo ji. „Tada nedelskite.”
Bet jei plūduriukai stabilūs, nekinta – tai tiesiog gyvenimo dalis.
Mama paskambino tą patį vakarą
Grįžau namo ir papasakojau mamai apie vizitą. Ji ilgai tylėjo, paskui pasakė: „Aš irgi juos matau. Visą gyvenimą galvojau, kad sergu.”
„Ne, mama,” – atsakiau. „Septyniasdešimt šeši procentai žmonių. Mes tiesiog normalios.”
Ji nusijuokė su palengvėjimu: „Kodėl niekas anksčiau nepasakė?”
Geras klausimas. Kodėl niekas nepasakė.
Tie „kirminukai” prie lango
Dabar, kai žiūriu pro langą ir matau tuos plaukiojančius siūlelius – nebesijaudinu. Žinau, kas jie. Žinau, kad jie nepavojingi.
Ir žinau, kad beveik visi aplink mane juos irgi mato – tik bijo paklausti.
