Kai kaimynas parodė savo geltonąsias avietes, pagalvojau – kas čia per keistenybė? Avietės turi būti raudonos. Taip visą gyvenimą žinojau.
Bet kai paragavau – supratau, kad nieko nežinojau. Saldesnės, švelnesnės, be to rūgštumo, kurį turi raudonos. Ir dar vienas dalykas: jos dera du kartus per metus.
Tą patį rudenį pasodinau pirmąsias „Geltonojo milžino” avietes. Dabar turiu pilną eilę ir derliaus – daugiau nei suspėju suvalgyti.
Kodėl ši veislė kitokia
„Geltonasis milžinas” – remontantinė veislė. Tai reiškia, kad ji žydi ir veda vaisius du kartus: vasarą ir rudenį.
Vasaros derlius – pagrindinis. Nuo liepos vidurio iki rugpjūčio skinu dideles, pailgas uogas. Kiekviena sveria apie aštuonis gramus – dvigubai daugiau nei įprastos avietės.
Rudens derlius mažesnis, bet vis tiek džiugina. Kai kaimynų avietynai jau tušti, aš dar skinu šviežias uogas iki pat šalnų.
Kam tinka ši veislė
Jei esate alergiškas raudonosioms avietėms – „Geltonasis milžinas” gali būti išeitis. Geltonosios laikomos hipoalerginėmis, daugelis žmonių jas toleruoja geriau.
Jei norite ilgesnio sezono – irgi tinka. Vietoj dviejų savaičių derliaus turite kelis mėnesius.
Jei nenorite daug vargti – taip pat gerai. Ši veislė nereikalauja ypatingos priežiūros, jei tik pasodinsite teisingai.
Sodinimas: laikas ir vieta
Sodinu rudenį, ne pavasarį. Tada šaknys spėja įsitvirtinti prieš žiemą, o pavasarį augalas iškart startuoja.
Vieta – saulėta, geriau kiek aukštesnėje vietoje. Avietės nemėgsta, kai vanduo stovi prie šaknų. Jei turite žemumą – geriau rinkitės kitą kampą.
Prieš sodinimą iškasu griovį – apie trisdešimt centimetrų gylio. Įmaišau komposto, kad dirva būtų puri ir maistinga.
Sodinukus dedu kas penkiasdešimt–šimtą centimetrų. Nesugrūskite per tankiai – subrendę krūmai reikalauja erdvės. Be to, geras oro cirkuliavimas apsaugo nuo ligų.
Priežiūra per sezoną
Pavasarį apgenėju nudžiūvusias šakas. Palieku stipriausias, apie penkis–septynis ūglius kiekvienam krūmui.
Kai prasideda augimas, pririšu prie atramos. „Geltonasis milžinas” auga aukštai – iki pusantro metro. Be atramos šakos linksta ir lūžta nuo vaisių svorio.
Laistau reguliariai, bet neužpilu. Avietės mėgsta drėgmę, bet ne balą. Mulčiuoju šiaudais – tai išlaiko drėgmę ir slopina piktžoles.
Derliaus nuėmimas
Liepos viduryje pradedu skinti. Ryte, kol vėsu – tada uogos tvirtesnės ir ilgiau išsilaiko.
Subrendusios uogos lengvai atsiskiria nuo stiebo. Jei reikia tempti – dar nepasiruošusios, palaukite dieną kitą.
Skinu kas antrą dieną. Kuo dažniau skini – tuo daugiau naujų uogų užauga. Jei paliksi pernokintas – augalas mano, kad darbas baigtas, ir nustoja gaminti.
Rudens derlių skinu nuo rugsėjo. Jis mažesnis, bet uogos tokios pat skanios.
Apsauga nuo ligų ir kenkėjų
Avietės turi savo priešų – amarą, erkutes, pelėsį. Bet jei laikotės taisyklių – problemų bus mažiau.
Nesodinkit per tankiai. Šalinkite pažeistas šakas iškart. Rudenį išvalykite senus lapus ir stiebų liekanas.
Profilaktiškai purškiu pavasarį ir po derliaus. Nieko sudėtingo – standartiniai fungicidai ir insekticidai, skirti uogakrūmiams.
Kodėl nenoriu grįžti prie raudonųjų
Šešeri metai su „Geltonuoju milžinu” – ir neplanuoju keisti. Dvigubas derlius, didesnės uogos, švelnesnis skonis.
Žmona sako: „Geriausias dalykas, kurį pasodinai.”
Kaimynas, kuris man parodė šią veislę, juokiasi: „Sakiau, kad nebesigailėsi.”
Ir jis buvo teisus.
