Kaimynė Birutė – devyniasdešimties. Sąnariai ją vargina jau dešimtmečius. Bet ji niekada nesiskundžia. Tiesiog kažką daro ir eina toliau.
Vieną dieną užėjau kavos ir pamačiau ant palangės stiklainį su kažkokiais lapais aliejuje.
„Kas čia?” – paklausiau.
„Lauro lapai. Užpilti aliejumi. Po dviejų savaičių bus paruošta.”
„Kam?”
Ji nusišypsojo: „Pamatysi.”
Receptas, kurį naudoja penkiasdešimt metų
Po dviejų savaičių Birutė pakvietė vėl. Stiklainis buvo jau kitoks – aliejus tamsesnis, kvapas stiprus, malonus.
„Dabar galiu naudoti,” – pasakė ji. „Įsitrinu į sąnarius rytą ir vakarą. Keli lašai, įmasažuoju.”
„Ir padeda?”
„Maloniau jaučiasi. Ar padeda medicininiu požiūriu – nežinau. Bet mano mama taip darė, ir jos mama. Penkiasdešimt metų taip darau.”
Paklausiau, kaip pasigaminti. Ji paaiškino paprastai.
Kaip paruošti namie
Pirma – paimti dvylika–penkiolika sausų lauro lapų. Lengvai sutrinti pirštais, kad suskiltų.
Antra – sudėti į švarų stiklinį indą. Užpilti šimtą–šimtą penkiasdešimt mililitrų aliejaus. Birutė naudoja alyvuogių, bet tinka ir saulėgrąžų ar rapsų. Aliejus turi pilnai apsemti lapus.
Trečia – uždaryti ir palikti tamsioje, vėsioje vietoje dvi savaites. Kartą per dieną lengvai supurtyti.
Po dviejų savaičių – nukoškti per marlę ir supilti į tamsaus stiklo buteliuką. Laikyti šaldytuve.
„Sunaudok per du–tris mėnesius,” – pridūrė Birutė. „Ilgiau – jau nebe.”
Ką su tuo daryti
Birutė naudoja tik išoriškai. Keli lašai ant odos, švelnus įtrynimas aplink sąnarius ar raumenis. Rytą ir vakarą, po minutę–dvi.
„Niekada nevartok viduje,” – perspėjo. „Tai ne vaistas. Tai tiesiog senas liaudiškas būdas.”
Ji dar parodė kitą naudojimą – keli lašai į dubenėlį su šiltu vandeniu, ir kambaryje sklinda malonus aromatas. Kaip natūralus kvapas namams.
Svarbu žinoti prieš bandant
Birutė pabrėžė – tai ne vaistas ir nepakeičia gydytojo. Jei sąnariai rimtai skauda – reikia specialisto, ne lauro lapų.
Prieš pirmą naudojimą – patikrinti ant mažo odos ploto. Užlašinti ant riešo, palaukti parą. Jei neparausta, neniežti – galima naudoti.
Netinka nėščioms, žindančioms, vaikams, alergiškiems. Netinka ant pažeistos odos, žaizdų, gleivinių. Ir tikrai ne burnai – tai ne skalavimo skystis.
Dabar ir aš turiu savo stiklainį
Pasigaminau pagal Birutės receptą. Po dviejų savaičių atidariau – kvapas nuostabus, stiprus, bet malonus. Įsitrinu į pečius po sunkios dienos, į kelius, kai pajuntu sustingimą.
Vyras klausė, kuo kvepia namuose.
„Lauro lapais. Kaimynės receptas.”
„Tas žalias stiklainis ant palangės?”
„Taip. Dabar jau paruoštas.”
„Ir veikia?”
„Maloniau jaučiasi po įtrynimo. Ar gydo medicinine prasme – nežinau ir netvirtinu. Bet penkiasdešimt metų Birutei užtenka. Gal ir man užteks.”
Kaimynai klausia, ką darau su tais lapais. Kai papasakoju – šypsosi ir sako: „Kaip senais laikais.” Gal ir kaip senais laikais. Bet kartais seni būdai vis dar veikia.
Geriausi receptai ateina ne iš interneto, o iš kaimynės, kuri devyniasdešimties vis dar pati eina į sodą ir nesiskundžia. Gal ji žino kažką, ko mes dar nesuprantame.
slug: lauro-lapai-aliejus-sanariams-kaimynes-receptas
