Kiekvieną vasarą ta pati problema. Skruzdės lipa ant obelų, neša amarus, o tie siurbia sultis iš lapų. Bandžiau chemikalus – padeda savaitę, paskui vėl pilna. Bandžiau lipnias juostas – nusiperka, purvinas, atrodo baisiai.
Kol kaimynas Algis, visą gyvenimą dirbęs miškų ūkyje, pamatė mano kovas ir pasakė: „Eik čia. Parodysiu, kaip mano tėvas darydavo.”
Pirma taisyklė: audinys, ne plastikas
Algis paėmė senas kelnes – drobines, linas ir medvilnė. Supjaustė į juosteles maždaug trijų centimetrų pločio.
„Kodėl ne plastikinė juosta?” – paklausiau.
„Nes plastikas nelaiko kvapo. O mums reikia kvapo.”
Jis paaiškino, kad natūralus audinys sugeria aromatinius aliejus ir juos išlaiko savaitėmis. Sintetika – ne. Jo tėvas naudojo senas marškinių skiautes, močiutė – pėdkelnes.
„Svarbiausia – kad būtų iš natūralios medžiagos. Medvilnė, linai, drobė. Kas yra namuose.”
Antra taisyklė: kvapas iš virtuvės
Tada Algis paėmė puodą ir pradėjo pilti ingredientus. Gvazdikėliai – sutrinti. Cinamonas. Česnakas. Mėtos iš darželio.
„Užpili karštu vandeniu ir palieki per naktį,” – paaiškino. „Kuo ilgiau stovi – tuo stipriau kvepia.”
„Ir tai atbaido skruzdes?”
„Atbaido viską. Skruzdės, amarai, net kai kurie drugiai. Jie nemėgsta stiprių kvapų.”
Kitą dieną pamirkė audinio juosteles tame nuovire. Palaikė apie valandą, tada ištraukė ir lengvai nusausino.
„Dabar svarbiausia dalis.”
Trečia taisyklė: aukštis ir sandarumas
Algis priėjo prie obels ir pradėjo vynioti juostelę aplink kamieną.
„Trisdešimt–keturiasdešimt centimetrų nuo žemės. Ne žemiau – nes purvas užterš. Ne aukščiau – nes bus per lengva apeiti.”
Jis vyniojo tvirtai, be tarpų.
„Matai, skruzdės ieško silpnų vietų. Jei paliksi plyšį – eis pro jį. Todėl turi būti sandaru.”
„O kiek laiko veikia?”
„Savaitę tikrai. Po savaitės papurkški tuo pačiu nuoviru – atnaujinsi kvapą. Po mėnesio – pakeisk juostelę.”
Stovėjau ir žiūrėjau, kaip paprasčiausi dalykai – senos kelnės ir virtuvės prieskoniai – tampa apsauga, kuri veikia geriau nei parduotuvės chemikalai.
Po savaitės nepatikėjau savo akimis
Grįžau prie obels po septynių dienų. Skruzdžių – nė vienos. Tiesiog sustojo ties juosta ir apsisuko atgal.
„Veikia?” – paklausė Algis, praeidamas pro šalį.
„Veikia. Bet kaip?”
„Feromonai. Skruzdės bendrauja kvapais. Kai uodžia mūsų mišinį – jų sistema sutrinka. Nebežino, kur eiti.”
Žmona paklausė, ką ten veikiu prie medžių.
„Senas kelnes vynioju.”
Ji pažiūrėjo kaip į bepročią, bet kai papasakojau apie Algį ir jo tėvo metodą, tik palingavo galvą: „Jei veikia – vyniok toliau.”
Veikia jau trečią sezoną. Dabar visos mano obelys turi tokius „karolius” – aromatines juosteles trisdešimties centimetrų aukštyje. Kainuoja centus, veikia savaites, ir nė vieno chemikalo ant vaisių ar žemės.
Vyras netgi pradėjo rinkti gvazdikėlius parduotuvėje: „Perku skruzdėms,” – sako kasininkei. Ji nesupratusi žiūri, bet mes žinome.
Kartais seni metodai tiesiog veikia – reikia tik žmogaus, kuris juos prisimena ir nepatingi pasidalinti. Algis buvo tas žmogus. Jo tėvas – dar vienas. Grandinė, kuri tęsiasi per kartas.
