„O tu pats ką valgai?” – paklausiau šeimos gydytojo po eilinio vizito.
Jis nusijuokė. „Tikrai ne tai, ką dauguma mano pacientų.”
Pagalvojau – koks nors ypatingas maistas, brangūs produktai, sudėtingos dietos. Bet ne.
„Aš tiesiog žinau, ko nevalgau,” – pasakė jis. „Ir to užtenka.”
Penkios kategorijos, kurių vengia
Gydytojas paėmė lapelį ir užrašė penkis dalykus. Paprašė pasilikti.
Pirma – saldinti gazuoti gėrimai. „Cukraus bomba. Gliukozė šauna aukštyn, paskui krenta. Ir taip kasdien. Kasa dirba viršvalandžius, kol nebedirba visai.”
Antra – perdirbta mėsa. Dešrelės, saliamiai, karštieji šunys. „Pilna druskos ir riebalų. Širdis to nemėgsta. Ir aš nemėgstu.”
Trečia – didelio druskingumo užkandžiai. Traškučiai, sūrūs riešutai, viskas, kas „per sūru”. „Kraujospūdis kyla tyliai. Kol vieną dieną nebetyliai.”
Ketvirta – nepasterizuoti pieno produktai. „Listeria, E. coli – visa tai gali gyventi žaliame piene. Kam rizikuoti?”
Penkta – didelės žuvys su gyvsidabriu. Kardžuvė, ryklys, dideli tunai. „Gyvsidabris kaupiasi. Ypač pavojinga nėščioms ir vaikams. Bet ir suaugusiems – kam to reikia?”
Ką pasakė apie cukrų
Paklausiau plačiau apie cukrų. Juk visi valgo saldumynus.
„Problema ne saldainyje per gimtadienį,” – paaiškino gydytojas. „Problema – kasdien. Pusryčiams saldūs dribsniai. Pietums – padažas su cukrumi. Vakarienei – desertas. Ir dar kava su dviem šaukštais.”
„Tavo kepenys, tavo kasa, tavo dantys – visi dirba, kad suviršintų tai, ko tau net nereikia.”
Pagalvojau apie savo rytinę kavą. Tris šaukštus cukraus.
Apie dešras nekalbėjo ilgai
„Dešra – ne maistas. Tai produktas,” – pasakė tiesiai. „Sudėtyje – viskas, kas liko. Druska, kad ilgiau išsilaikytų. Nitratai, kad gražiai atrodytų. Riebalai, kad būtų skanu.”
„Retkarčiais? Gerai. Kasdien? Tavo arterijos atsidėkos anksčiau, nei norėtum.”
„O kas apie tas, kurios „be nitratų” ar „natūralios”?” – paklausiau.
„Geriau. Bet vis tiek perdirbtos. Vis tiek pilna druskos. Jei nori mėsos – imk šviežią ir gamink pats. Bent žinai, kas viduje.”
Prisiminiau, kiek dešrų suvalgau per praėjusią savaitę. Suskaičiavau. Nustojau skaičiuoti.
Ką jis valgo vietoj to
„Nieko sudėtingo,” – sakė gydytojas. „Vanduo vietoj limonado. Vištiena vietoj dešros. Lašiša vietoj kardžuvės. Normalus pienas vietoj fermų eksperimentų.”
„Ar sunku? Ne. Ar brangu? Ne brangiau. Ar skanu? Kai pripratai – skaniau.”
Grįžau namo ir atidariau šaldytuvą. Dešros. Saldus jogurtas. Padažas su cukrumi.
Pagalvojau apie gydytojo žodžius. Ir pradėjau nuo mažo – išmečiau vieną dešrų pakelį.
Rytoj – gal dar vieną.
Ką pasakė išeidamas
Prie durų gydytojas dar pridūrė: „Nereikia keisti visko iš karto. Pradėk nuo vieno dalyko. Atsisakyk labiausiai kenkiančio. Po mėnesio – kito.”
„O jei nenoriu atsisakyti?”
„Tada bent jau žinok, ką darai. Sąmoningas pasirinkimas – irgi pasirinkimas.”
Dabar kiekvieną kartą, kai imu dešrą iš šaldytuvo, pagalvoju. Ne visada padedu atgal. Bet pagalvoju.
Ir tai jau daugiau, nei dariau anksčiau.
Gal gydytojai žino ne tik apie ligas. Gal jie žino ir apie tai, kaip jų išvengti. Reikėjo tik paklausti.
Parodžiau žmonai gydytojo sąrašą. Ji pažiūrėjo į mūsų šaldytuvą ir pasakė: ‘Tai mes čia viską išmetam?’ Ne viską. Bet pradėjom
