„Tu rimtai ten dirbi ir vis tiek perki?” – paklausė draugė, kai pamatė mane delikatesų skyriuje.

Tada dar dirbau. Ir taip, pirkau. Kol vieną dieną pamačiau, ką daro su tuo sūriu, kurį ką tik buvau įsidėjusi į krepšelį.

Po trijų metų darbo prekybos centre žinau dalykus, kurių geriau nežinočiau. Bet dabar bent jau žinau, ko vengti.

Sūris, kuris „visada šviežias”

Pirmą savaitę darbe stebėjausi – sūrio lentyna visada pilna, visada tvarkinga, visada šviežiai atrodo.

Po mėnesio supratau kodėl.

Kas antrą dieną kolega imdavo neparduotą sūrį, nuimdavo seną plėvelę ir vyniodavo į naują. Etiketė – nauja. Data – nauja. Sūris – tas pats.

„O jei pelėsis?” – paklausiau.

„Nupjauni ir vėl vynioji.”

Pagalvojau, kad juokauja. Nejuokavo.

Dabar perku tik gamykliškai uždarytą sūrį su įspausta data. Tą, kurios niekas negali pakeisti.

Delikatesų skyrių aplenkiu ratu

Supjaustyta dešra, kumpio riekelės, šviežiai pjaustyta – skamba gerai, ar ne?

Paklausiau vyresnės kolegės, kodėl visada pjaustome tik tam tikras dešras.

„Nes joms baigiasi galiojimas,” – atsakė ramiai. „Kol visa, niekas neperka. Supjaustai – išgraibsto per dieną.”

Supratau logiką. Jei dešra guli mėnesį ir niekas neima – supjaustai, sudedi gražiai, ir staiga ji „šviežia”.

O rankų plovimas? Kai skubi, kai eilė, kai viršininkas spaudžia – ne visada. Tiesiog ne visada.

Dabar dešrą pjaustau namie. Iš tos, kurią pats pasirenku.

Šaldytuvo paslaptis

Vieną rytą atėjau į darbą, o kolegos jau krovė viską atgal į šaldiklius.

„Kas nutiko?”

„Naktį elektra dingo. Keturias valandas.”

„Tai mėsa atšilo?”

„Atšilo ir vėl sušalo. Niekas nepastebės.”

Nepastebės, nes atšildyta ir peršaldyta mėsa atrodo lygiai taip pat. Tik bakterijos jau padarė savo darbą.

Dabar renkuosi šaldytą mėsą – tą, kuri guli šaldytuvo vitrinoje, ne šaldiklyje. Bent jau matau, kaip atrodo, ir galiu užuosti.

Keptos vištos istorija

Grilis su besisukančiomis vištomis – vienas populiariausių dalykų. Žmonės stovi eilėje, laukia, perka.

Paklausiau, iš kur tos vištos.

„Iš vakarykštės siuntos,” – pasakė kolega. „Arba užvakarykštės. Kurios senesnės – tas ir kepam.”

„O jei kvepia?”

„Prieskoniai. Marinavimas. Niekas neužuos.”

Kai kuriose parduotuvėse naudoja kalio permanganatą – cheminį junginį, kuris neutralizuoja blogą kvapą. Višta kvepia normaliai, bet tai nereiškia, kad ji šviežia.

Dabar vištą perkame žalią ir kepame namie. Ilgiau, bet ramiau.

Ką supratau per trejus metus

Parduotuvė – ne priešas. Tiesiog verslas. Ir verslo tikslas – parduoti viską, kol dar galima.

Perpakuoti, perpjaustoti, peršaldyti, priesmaguoti – viskas legalu, kol niekas neužklausia.

Dabar žinau tris taisykles:

Pirma – gamykliškai uždaryti produktai su įspausta data. Tos datos niekas nepakeis.

Antra – šaldyta mėsa ir žuvis vietoj šaldytos. Matau akimis, užuodžiu nosimi.

Trečia – jokių supjaustytų delikatesų ir paruoštų patiekalų. Jei noriu dešros – pjaustau pats. Jei noriu vištos – kepu pats.

Draugė dabar irgi taip daro. Sako: „Geriau žinoti ir rinktis, nei nežinoti ir tikėtis.”

Sutinku.