Visą žiemą rinkau žvakių likučius į stalčių. Negalėjau jų išmesti – atrodė gaila, gal kada nors panaudosiu kažkam naudingam. Bet nežinojau kam tiksliai. Kol vieną žiemos vakarą draugė Eglė atėjo į svečius, pamatė tą stalčių pilną likučių ir paklausė: „O tu žinai, ką iš jų galima padaryti per dešimt minučių?”
Pasakiau, kad tikrai ne, neturiu supratimo. Ji nusišypsojo paslaptingai: „Uždegiklius židiniui ir laužui. Geresnius nei bet kokie parduotuvėje.”
Pažiūrėjau skeptiškai ir nelabai tikėjau. Bet Eglė paėmė tuos mano likučius, seną skardinę dėžutę iš virtuvės ir tuščią kiaušinių kartoninį dėklą iš perdirbimo dėžės. Po dešimties minučių turėjau šešias uždegimo „bombeles”, kurios atrodė kaip profesionalus parduotuvinis produktas.
Kodėl tai veikia geriau nei parduotuvėje
Draugė Eglė paaiškino logiką ir naudą: „Parduotuvėje uždegikliai kainuoja kelis eurus už pakuotę, o jų sudėtyje – cheminės medžiagos, dirbtiniai kvapai ir visokios nesąmonės. O čia – paprastas natūralus parafinas, kurį tu vis tiek būtum išmetusi į šiukšlių dėžę.”
„Bet ar tikrai gerai veikia praktikoje?” – paklausiau vis dar abejodama. Ji nusijuokė užtikrintai: „Veikia daug geriau nei parduotuviniai. Paprastas popierius sudega per kelias sekundes ir dažnai neužkuria malkų, ypač jei jos šiek tiek drėgnos. O ši parafino bombelė dega stabiliai dešimt penkiolika minučių ir uždega net drėgną medieną be problemų.”
Paskambinau vyrui į darbą iš džiaugsmo: „Ar tu žinai, kad galima pasidaryti uždegiklius iš senų žvakių likučių?” Jis atsakė skeptišku tonu: „Ką tu ten vėl sugalvojai ir ką darai?” Bet kai vakarą grįžo ir parodžiau rezultatą, o paskui padarėme praktinį testą prie židinio – jis pripažino maloniai nustebęs: „Gerai, tai tikrai puikiai veikia, nustebinai.”
Kaip tai padaryti per dešimt minučių
Draugė Eglė parodė visą procesą žingsnis po žingsnio. Pirma – įdedi skardinę su žvakių likučiais į didesnį puodą su verdančiu vandeniu, tokiu dvigubo puodo metodu. Kai vaškas visiškai ištirpsta ir tampa skystas, atsargiai užpili ant medžiagos, sudėtos kiaušinių kartoniname dėkle. Ta užpildo medžiaga gali būti pjuvenos, seni popieriai, medvilnės vatinukai – tiesiog kas yra po ranka namuose.
„Labai svarbu, kad ta medžiaga būtų visiškai sausa prieš pilant”, – paaiškino ji. „Tada vaškas gerai ir tolygiai įsigeria ir viskas gražiai susilydina į vientisą kietą gabalą.”
Palaukai ramiai, kol viskas atvėsta ir sukietėja – maždaug valandą. Tada tiesiog atplaišai kiaušinių dėklo atskiras dalis – ir turi šešias atskiras paruoštas uždegimo bombeles, gatavą naudoti.
Mama, kai papasakojau telefonu, paklausė skeptiškai kaip visada: „Ir tu tikrai manai, kad tas namų darytas daiktas veiks geriau nei normalus parduotuvinis produktas?” Nusiunčiau jai vaizdo įrašą, kaip per dvi minutes lengvai užkūriau šlapias malkas po lietaus. Kitą dieną parašė: „Atvežk man tų bombelių kai atvažiuosi, arba išmokyk padaryti.”
Kur tai labiausiai praverčia praktikoje
Draugė Eglė pasakė, kada šie namų gamybos uždegikliai ypač naudingi: „Kai malkos šlapios po lietaus ir niekas kitas nepadeda jų uždegti. Kai kempinguoji gamtoje ir reikia greitai užkurti laužą. Kai židinyje malkos drėgnos ir tik rūksta, bet neužsidega normaliai.”
Dabar kiekvieną žiemą gaminu naują partiją iš per metus susikaupusių likučių. Viena partija visiškai užtenka visam šildymo sezonui. Žvakių likučių nebeišmetu niekada – jie visi automatiškai keliauja į specialų indelį virtuvėje.
Kaimynas pamatė, kaip vieną kartą naudoju prie laužavietės, ir paprašė parodyti procesą. Po savaitės atėjo su pilnu dideliu maišu žvakių likučių, kuriuos jo žmona buvo surinkusi per kelis metus: „Ar gali man padaryti partiją? Arba bent išmokyti, kaip pačiam?”
Kartais geriausios praktinės idėjos ateina iš draugų, kurie žino tokių mažų naudingų gudrybių. Eglė sakė, kad tai senas metodas, kurį beveik visi užmiršo šiais laikais. Dabar aš jį žinau – ir mielai dalinuosi su visais, kas paklausia.
