Kiekvieną rytą prieš išeidama iš namų patikrinu tris dalykus: raktus, telefoną ir mažą veidrodėlį kišenėje. Taip darau trisdešimt metų – nuo tada, kai mama įdėjo jį man į mokyklinę kuprinę pirmą klasę. Draugės visada juokdavosi: „Kam tau tas veidrodėlis? Makiažui pasitikrinti?” Kol vieną dieną paklausė rimtai – ir kai pasakiau atsakymą, nustojo juoktis.
Atsakymas, kuris pakeitė jų požiūrį
„Mama sakė, kad jis atspindi blogą žvilgsnį atgal,” – pasakiau. Draugė pakėlė antakį: „Rimtai? Prietarai?” Bet tada papasakojau viską iki galo.
Mano mama tuo tikėjo visą gyvenimą. Jos mama – taip pat. Ir jos mama prieš ją. Keturios kartos moterų, kurios niekada neišeidavo be veidrodėlio. Ir žinai ką? Nė viena iš jų nesusirgo keistomis ligomis, nepatyrė staigių nesėkmių ar nelaimių, kurios persekiojo kitas mūsų šeimos šakas.
„Sutapimas,” – pasakė draugė. „Galbūt,” – atsakiau. „Bet ar nori rizikuoti?”
Kas slypi už senos tradicijos
Šią tradiciją galima rasti visame pasaulyje – nuo Rytų Europos iki Azijos, nuo Viduržemio jūros kraštų iki Pietų Amerikos. Per skirtingas kultūras ir amžius žmonės nešiojo mažus veidrodėlius kaip apsaugą.
Principas paprastas: veidrodis atspindi. Jei kas nors žiūri į tave su pavydu, piktumu ar blogais ketinimais – veidrodis tuos ketinimus grąžina atgal siuntėjui. Ne tau, o jam.
Gali vadinti tai prietaru. Gali vadinti tai psichologija – juk žinojimas, kad turi apsaugą, suteikia pasitikėjimo. O pasitikintis žmogus rečiau tampa „lengvu taikiniu” negatyviems žmonėms.
Bet senos kartos žinojo kažką, ko mes pamiršome. Ir ne be reikalo ši tradicija išliko tūkstančius metų.
Kaip nešioti, kad veiktų
Yra kelios taisyklės, kurias mama man perdavė – ir kurias dabar perduodu tau.
Pirma – veidrodėlis turi būti tavo asmeninis. Ne skolintas, ne rastas, ne dovanotas iš nežinomo žmogaus. Geriausia – pačiam nusipirkti arba gauti iš artimo žmogaus, kuris tau linki gero.
Antra – atspindinti pusė turi būti nukreipta į išorę, nuo tavęs. Taip jis „žiūri” į pasaulį ir atspindi tai, kas ateina.
Trečia – reguliariai nuvalyk. Ne tik fiziškai – nuo pirštų antspaudų – bet ir energetiškai. Kai kurie žmonės tiesiog palaiko po tekančiu vandeniu. Kiti padeda ant palangės per pilnatį.
Ir ketvirta – niekada nenaudok viešų veidrodžių kaip apsaugos. Restoranų, ligoninių, prekybos centrų veidrodžiai sugeria šimtų žmonių emocijas ir ketinimus. Jie ne apsaugo – jie potencialiai kenkia.
Viena klaida, kuri sugadina viską
Didžiausia klaida – juoktis iš šitos tradicijos ir ją ignoruoti vien todėl, kad „mokslas neįrodė”. Mokslas daug ko dar neįrodė – bet tai nereiškia, kad neegzistuoja.
Mano mama mirė būdama devyniasdešimt dvejų, sveika ir laiminga iki paskutinės dienos. Jos veidrodėlis dabar mano kišenėje – kartu su tuo, kurį nešioju nuo pirmosios klasės.
Kai draugė išgirdo visą istoriją, ilgai tylėjo. Kitą dieną parašė žinutę: „Nusipirkau veidrodėlį.” Nebebuvo juoko.
