Mano tujos buvo kaimo gražuolės. Tankios, žalios, vienodo aukščio – kaimynai stabtelėdavo pasigrožėti. Kol vieną pavasarį nusprendžiau „pagražinti” kiemą ir šalia pasodinau keletą naujų augalų.
Po metų tujos pradėjo geltonuoti. Po dvejų – atrodė lyg sergančios. Kreipiausi į sodininkystės konsultantą Rimantą, kuris atvažiavo, apėjo kiemą ir tik palingavo galvą.
„Matau problemą,” – pasakė, rodydamas į mano naująsias lelijas. – „Jūs joms pasodinote blogiausius įmanomus kaimynus.”
Pirmieji žudikai – tie, kurie išsiurbia vandenį
Rimantas paaiškino, kad tujos turi seklias šaknis. Jos „geria” iš viršutinio dirvos sluoksnio. O kai šalia auga slyva, putinas ar vyšnia – šie medžiai ištraukia drėgmę greičiau, nei tuja spėja pasisemti.
„Įsivaizduokite, kad dviese geriate per vieną šiaudelį,” – palygino jis. – „Tik tas kitas yra tris kartus didesnis už jus.”
Rezultatas – standūs, trapūs ūgliai, kurie žiemą lūžta nuo sniego. Ir tas būdingas geltonumas, kuris prasideda nuo apačios.
Antrieji – beržai ir gluosniai
„O čia kas?” – paklausiau, rodydamas į seną beržą kieme.
Rimantas susiraukė: „Dviguba problema. Pirma – gluosniai ir beržai siurbia vandenį iš giliai, bet išdžiovina ir viršutinius sluoksnius. Antra – jų šakos lanksčios. Per vėją plaka tujas, laužo šakas, deformuoja formą.”
Pažiūrėjau į savo tujas – ir tikrai pamačiau vieną pusę „plikesnę”. Ten, kur beržo šakos siekė.
Tretieji – svogūninės gėlės
Čia labiausiai nustebau. Mano lelijos, tulpės, gladiolai – atrodė tokie nekalti.
„Kiekvieną rudenį kasat svogūnėlius, tiesa?” – paklausė Rimantas.
Linktelėjau.
„Kiekvieną kartą kertate tujų šaknis. Jos seklios, plonos, trapios. Po kelių metų tokio kasimo – tuja nebegali normaliai maitintis.”
Tai buvo kaip smūgis. Aš pats, norėdamas gražesnio kiemo, sistemingai žudžiau savo tujas.
Ketvirtieji – augalai, kurie keičia dirvą
Paskutinė pamoka buvo apie dirvožemio pH. Tujos mėgsta šiek tiek rūgštesnę žemę. O tokie augalai kaip kedras, gudobelė ar gipsofila – šarminę.
„Kai jie auga šalia, dirva tampa per šarminė tujoms,” – aiškino Rimantas. – „Adatos gelsta, nes nebegali įsisavinti maisto medžiagų.”
Jis patarė paprastą testą: nusipirkti pH matuoklį ir patikrinti žemę šalia tujų. Jei rodyklė rodo daugiau nei 7 – problema akivaizdi.
Ką darau dabar
Lelijas perkėliau į kitą kiemo galą. Beržą nugenėjau taip, kad šakos nesiektų tujų. Gudobelę – išroviau visai.
Po dvejų metų tujos vėl žaliuoja. Ne taip tankiai kaip anksčiau, bet gyvena.
Dabar, kai kaimynai klausia patarimo dėl tujų, visada pradedu nuo to paties klausimo: „O ką šalia jų pasodinote?” Dažniausiai atsakymas paaiškina viską.
Kartais geriausias būdas išgelbėti augalą – ne tręšti ar laistyti daugiau, o tiesiog pašalinti tai, kas jį žudo.
