Visą gyvenimą laikiau „avarinį fondą” namuose. Ne banke, ne seife – tiesiog paslėptą. Čiužinyje, knygose, už spintos. Taip darė mano tėvai, taip darė seneliai. Atrodė normalu.
Kol praėjusiais metais įvyko du dalykai: kaimynų apvogė, ir aš pamečiau vieną iš savo slėptuvių.
Tada supratau – reikia keisti požiūrį.
Kodėl slėpiau namuose
Priežastys buvo paprastos. Nepasitikėjau bankais – prisimenu 2008-ųjų krizę, kai žmonės negalėjo atsiimti savo pinigų. Norėjau turėti grynųjų, kuriuos galiu paimti bet kada – naktį, savaitgalį, per šventes.
Be to, tai suteikė ramybės jausmą. Žinojau, kad jei kas nors nutiktų – yra rezervas.
Bet tas ramybės jausmas buvo apgaulingas.
Trys klaidos, kurias dariau
Pirma – slėpiau per daug vietų. Turėjau penkias ar šešias slėptuves po visus namus. Atrodė protinga – jei ras vieną, liks kitos. Bet praėjus keleriems metams pamirščiau vieną iš jų. Radau tik po remonto, kai išnešėme seną spintą.
Antra – naudojau akivaizdžias vietas. Čiužinys, knygos, šaldiklis – tai pirmos vietos, kur žiūri vagys. Kaimynų namuose įsilaužėliai rado pinigus per penkias minutes – tiksliai ten, kur dauguma slepia.
Trečia – neturėjau dokumentacijos. Jokio užrašo, kur kas yra. Jei man kas nors nutiktų – šeima niekada nebūtų radusi visų slėptuvių.
Ką pasakė finansų patarėjas
Po tų įvykių nuėjau pasitarti su finansų konsultantu. Jo pirmas klausimas buvo: „Kiek tiksliai laikote namuose?”
Kai pasakiau sumą, jis papurtė galvą.
„Per daug,” – pasakė. – „Namie turėtų būti tik vieno–trijų mėnesių būtiniausios išlaidos. Visa kita – banke arba investicijose.”
Paaiškino, kad didelės sumos namuose kelia ne tik vagystės riziką. Gaisras, potvynis, net pelės gali sunaikinti banknotus. Be to, jei institucijos sužinotų apie nedeklaruotus pinigus – galėtų kilti teisinių problemų.
Ką darau dabar
Pakeitiau strategiją visiškai.
Namuose laikau tik vieną mažą sumą – maždaug mėnesio būtiniausioms išlaidoms. Tai tikrai avarinė atsarga, jei staiga negalėčiau pasiekti banko.
Ta suma laikoma vienoje vietoje, kurią žino tik šeima. Ne keliose slėptuvėse – vienoje. Ir ta vieta nėra akivaizdi – ne čiužinyje, ne virtuvėje, ne vonios spintelėje.
Pinigai sudėti į sandarų maišelį – apsauga nuo drėgmės. Šalia – užrašas su data, kada paskutinį kartą patikrinau.
Apie namų seifus
Konsultantas pasakė, kad namų seifas – geras kompromisas tiems, kurie nori turėti grynųjų, bet saugiau.
Bet svarbu: seifas turi būti pritvirtintas prie grindų ar sienos. Mažą seifą vagys tiesiog išsineš ir atsidarys vėliau. Tas „mini seifas” už 50 eurų iš parduotuvės – beveik nieko vertas, jei vagis turi penkias minutes laiko.
Kokybiški seifai kainuoja nuo kelių šimtų eurų. Tai investicija, bet geresnė nei prarasti viską.
Dar viena alternatyva – banko seifinė dėžutė. Kainuoja maždaug 25–75 eurus per metus, bet visiškai saugi nuo vagystės ir gaisro. Dokumentams ir brangenybėms – idealu.
Ko išmokau
Dabar suprantu – ramybės jausmas, kurį davė paslėpti pinigai, buvo iliuzija. Tikra ramybė ateina iš to, kad turi planą, kuris tikrai veikia.
Mažesnė suma, geresnė vieta, žinanti šeima, dokumentacija. Tai paprasta, bet veikia.
Kartais tai, ką darė seneliai, nebėra geriausias būdas. Laikai keičiasi, ir mes turime keistis kartu.
